pasaulinio garso smuikininkas, virtuozas, vunderkindas.
Jaša Heifecas buvo vienas garsiausių XX a. smuikininkų, dažnai vadinamas smuiko karaliumi arba XX a. Paganiniu. Pasižymėjęs išskirtiniu virtuoziškumu ir emocionalumu jis tapo atlikėjo idealu daugeliui pasaulio koncertų salių klausytojų. Pradėjęs savo gyvenimo kelią Vilniuje, šį miestą Jaša Heifecas išgarsino visame pasaulyje ir tapo vienu ryškiausių Lietuvos sostinės ambasadorių.
Gimė Vilniuje. Sulaukęs vos trejų metų iš savo tėčio Ruvimo Heifeco gavo smuikelį ir buvo pradėtas mokyti groti. 1906 metais gabus vaikas priimamas į Vilniaus imperatoriškos rusų muzikos draugijos mokyklą, kur smuiką studijuoja pas L. Auerio mokinį Elia Malkiną. Nepaprastai spartus J. Heifeco kūrybinis brendimas leido jam greitai baigti mokyklą. Puikiai išlaikęs baigiamąjį egzaminą, muzikos mokyklą jis paliko sulaukęs vos aštuonerių metų. Pirmasis didelis viešas J. Heifeco pasirodymas įvyko Kaune, kur 1909 metų gegužės 2 d. jis griežė labdaringame koncerte. Spauda rašė: „mažametis smuikininkas Heifetzas sukėlė tikrą furorą. Jam tik aštuoneri; tai nuo žemės vos matomas, neseniai pradėjęs kalbėti vaikas, o jau drąsiai išeina į sceną ir griežia Mendelssohno koncertą, Sarasates fantaziją „Faustas“. Ir kaip griežia! Stryko štrichas drąsus, mažas strykas teisingai išdėstomas, atlikimas toks muzikalus, jog malonu klausytis. Publika žavėjosi talentingu berniuku ir tik skėsčiojo rankomis, iš kur toks fenomenas atsirado“. 1910 metais su šeima išvyko į Peterburgą, kur nemokamus mokslus direktoriaus Aleksandro Glazunovo dėka tęsė konservatorijoje pas Joanesą Nalbandianą, o vėliau pateko į legendinio pedagogo Leopoldo Auerio klasę.
