vokiečių rašytojas, dirigentas, kompozitorius. Vienas žymiausių vokiečių romantizmo atstovų. 1792–95 Karaliaučiaus universitete studijavo teisę. Muzikos mokėsi Karaliaučiuje ir Berlyne (pas J. F. Reichardtą). 1796–1802 dirbo juristu Glogau, Berlyne, Poznanėje; vėliau už prūsų karininkų karikatūras ištremtas į Plocką. 1804 persikėlė į Varšuvą. Iki 1807 rengė (su kompozitoriumi J. Elsnerių) simfoninius koncertus, juose dirigavo. 1808 ir 1810–12 Bamberge dirbo teatro režisieriumi, kūrė muziką, garsėjo kaip muzikos (straipsniai 1809–15 buvo spausdinami laikraštyje Allgemeine musikalische Zeitung). 1813–14 dirigavo teatro trupės orkestrui Leipcige ir Dresdene. Nuo 1814 Prūsijos teismų valdininkas. W. A. Mozarto garbei 1815 trečią trečią vardą.
Savo pasakojimuose Hoffmannas sumaniai sujungė laukinius vaizduotės polėkius su ryškiais ir įtikinamais žmogaus charakterio ir psichologijos tyrimais. Keista ir paslaptinga jo maniakų, šmėklų ir automatų atmosfera taip susimaišo su tiksliu ir tikrovišku pasakojimo stiliumi. Hoffmanno kova tarp idealaus jo meno pasaulio ir jo, kaip biurokrato, kasdienio gyvenimo yra akivaizdi daugelyje jo istorijų, kuriose veikėjai yra užvaldomi savo meno. Jo fantazijos panaudojimas – nuo išgalvotų pasakų iki labai įtaigių istorijų apie makabriškus ir antgamtinius dalykus – įkvėpė keletą operos kompozitorių. Richardas Wagneris rėmėsi pasakojimais iš Brolių Serapijonų pasakojimų, skirtų NIurbergo meistrui (1868), taip pat Paulas Hindemithas filme Cardillac (1926) ir Jacques'as Offenbachas knygoje „Hofmanno pasakos“ (1881), kuriose pats Hoffmannas yra pagrindinė figūra. Léo Delibeso baletas „Coppélia“ (1870) taip pat yra paremtas Hoffmanno istorija, kaip ir Piotro Iljičiaus Čaikovskio baleto siuita „Spragtukas“ (1892).
