Dainininkas (lyrinis tenoras), kompozitorius ir dirigentas Juozas Indra, iki 1943 m. – Padleckis, gimė 1918 m. kovo 18. d. Jurbarko valsč. Pavietavos k.
Dainingoje ir gausioje šeimoje nuo pat mažumės dainavo ir Juozukas. Brolis Stasys suorganizavo šeimos chorą, kuris išgarsėjo ir koncertuodavo apylinkėje, o 1934 m.
buvo pakviestas dainuoti net į Kauno valstybinį radiofoną. Jų repertuare buvo harmonizuotos lietuvių liaudies dainos: M. Petrausko „Oi motule ma“, Č. Sasnausko „Kur bėga Šešupė“, J. Naujalio „Lietuva brangi“, J. Neimonto „Pasisėjau žalią rūtą“ ir kt. Vyriausiam broliui dažnai padėdavo ir Juozukas. Jis išmokydavo namiškius atskirų partijų, o brolis vėliau jas sujungdavo. K. Padleckis prisimena: „Paskui vyriausias brolis vargonininkavo toliau nuo namų ir ne visada galėdavo parvažiuoti. Tuomet chorvedžio lazdelės ėmėsi Juozukas. Ir nors jam buvo 11–12 metų, savo pareigas jis atlikdavo sąžiningai ir kruopščiai“. Tokia buvo pirmoji J. Indros muzikos mokykla, o bendro lavinimo žinių jis įgijo netoliese esančioje Armeniškių pradžios mokykloje. Čia įvyko ir pirmasis būsimojo dainininko „debiutas“ – baigdamas mokyklą, Juozas viešame koncerte dainavo S. Šimkaus „Kur bakužė samanota“. Namuose buvo fisharmonija. Juozas prie jos išsėdėdavo visą dieną, improvizuodamas girdėtų dainų temomis. 1934–1937 m. Seredžiuje Juozui atsirado proga susipažinti su pučiamųjų orkestro specifika, nes brolis Stasys nusprendė atgaivinti anksčiau čia gyvavusį pučiamųjų orkestrą ir grojo jame altu, vėliau baritonu. Sudarydami repertuarą, natas persirašydavo iš kitų orkestrų, o kartais ir patys šį tą suinstrumentuodavo. Čia ypač pravertė absoliuti Juozo klausa – kūrinį perklausęs iš plokštelės, jis bemat surašydavo instrumentų partijas. 1935 m. kompozitorius S. Šimkus šventė savo darbo 30-metį, iškilmėms ruošėsi visas Seredžius. Jame dalyvavo ir S. Padleckio vadovaujamas šeimos choras, padainavęs dešimt S. Šimkaus dainų. Juozukas dainavo S. Šimkaus harmonizuotą „Oi kas sodai do sodeliai“. Tai buvo pirmasis susitikimas su kompozitoriumi S. Šimkumi. Ne tik muzika viliojo J. Indrą. Jis savarankiškai buvo pramokęs keletą kalbų, labai domėjosi literatūra, rašė eilėraščius ir kartais galvojo, gal čia jo pašaukimas. Tačiau gyvenimas pakrypo kita vaga. 1935 m. į Seredžių atvyko Kėdainių pulko orkestras, vadovaujamas kapelmeisterio B. Jonušo, groti bažnyčioje Bacho-Guno „Ave Maria“ per mišias, solo jose pagiedojo ir Juozas. Jo neeiliniu muzikalumu susidomėjo vadovas B. Jonušas ir kalbino stoti į pulko orkestrą. 1936 m. J. Indra atvažiavo į Kėdainius ir tapo III pėstininkų pulko orkestro auklėtiniu. 1938 metais J. Indra priimamas laisvu klausytoju į Kauno konservatorijos vokalinį skyrių ir paskiriamas į E. Vitingo klasę (E. Vitingas į užsiėmimus važinėdavo iš Rygos, kur pastoviai gyveno), o 1939 m. priimamas tikruoju klausytoju. Deja, jis negali ramiai ir rimtai studijuoti, nes turi pats save išlaikyti, jis turi likti pulko orkestre ir tempti dvigubą krūvį – važinėti iš Kėdainių į paskaitas Kaune. 1942 m., būdamas 4-me konservatorijos kurse, palieka mokslus, pučiamųjų orkestrą ir išvyksta į Vilnių, kur buriasi operos trupė. Sunkiomis karo meto sąlygomis įvyko jo, operos solisto debiutas, pirmieji vieši koncertai. Pirmas viešas pasirodymas įvyko 1943 m. lapkričio 7 d. simfoniniame koncerte, kurį dirigavo J. Kačinskas. J. Indra dainavo Alfredo ariją iš Dž. Verdžio operos „Traviata“. Po karo grįžo į Kauną ir įsijungė į Operos trupę, tęsė studijas konservatorijoje.
1945–1948 metais buvo ištremtas į Komi ASSR. J. Indra įsijungė į Vorkutos muzikinį gyvenimą, neapleido ir kūrybos, daug koncertavo. Čia prabudo tretysis pašaukimas – J. Indra tapo dirigento asistentu. 1948–1953 m., grįžęs iš tremties, gyveno ir dirbo Vilniuje. Netrukus tapo vienu iš pagrindinių Lietuvos operos ir baleto teatro tenorų, dainavo daugelį svarbiausiųjų partijų ir nusipelnė didelių publikos simpatijų. Vis labiau ryškėjo potraukis prie kitų muzikos šakų. Jis lankėsi Kompozitorių sąjungoje ne tik pasiklausyti kolegų naujų kūrinių, bet ir pats pateikė perklausai vieną kitą savo dainą arba instrumentinį kūrinį. Nuo 1948 m. J. Indra dirbo konservatorijos operos parengimo katedroje. Režisuojant K. Petrauskui, pastatė ištraukas iš W. A. Mozart „Don Giovanni“, P. Čaikovskio „Jolantos“, G. Bizet „Carmen“, Ch. Gounod „Faustas“. Ypač reikšmingas darbas – A.Dargomyžskio „Undinės“ pastatymas 1953 metais. J. Indros vadovaujamą Operos parengimo klasę lankė visas būrys žinomų respublikos dainininkų: M. Aleškevičiūtė, V. Blažys, I. Jasiūnaitė, A. Lietuvninkas, L. Muraška, I. Žukaitė ir kt.
1954 –1965 metais J. Indra dirbo Kauno muzikinio teatro vyriausiuoju dirigentu, 1965–1968 metais – dirigentu. 1954 metais priimamas į kompozitorių sąjungą, apdovanojamas medalių „Už pasižymėjimą darbe“. Šio naujo kūrybinio darbo laimėjimas buvo baletas „Audronė“. J. Indros kompozitoriaus biografija praturtėja ne tik baletu „Audronė“, bet ir didele simfonija „Griuvėsių miestas“. 1957 m. J. Indra tampa Respublikinės premijos laureatu (už „Audronę“), 1959 m. jam suteikiamas LSSR nusipelniusio meno veikėjo vardas.
1968 metais buvo ruošiamasi J. Indros penkiasdešimtmečio jubiliejui. Jis žadėjo
Vilniuje dainuoti Germaną P. Čaikovskio op. „Pikų dama“, tačiau kovo 14 dieną jo gyvenimo gija nutrūko netikėtai ir skaudžiai anksti...
Juozo Indros kūrybos braižas formavosi veikiamas lietuvių liaudies muzikos, o svariausią kūrybinio palikimo dalį sudaro harmonizuotos lietuvių liaudies dainos moterų, vyrų, mišriems chorams, duetams ir solistams. Parašė 12 originalių dainų bei romansų, harmonizavo apie 150 liaudies dainų. Nemažas dėmesys skiriamas solinėms dainoms, taip pat ir kūriniuose chorui vyrauja tendencija išryškinti solinį balsą. Instrumentinis akompanimentas įvairus – nuo tradicinio fortepijono, kaimo kapelos iki styginių kvarteto, fortepijoninio trio, simfoninio orkestro. Kūrybos kelią pradėjęs liaudies dainų harmonizavimu, Juozas Indra pelnė Respublikinę premiją už baletą „Audronė“, kuris pasižymi ryškiu nacionaliniu koloritu, o simfonija „Griuvėsių miestas“, pagal to paties pavadinimo Salomėjos Nėries poemą tapo pirmąja lietuviška programine simfonija.
Kompozitoriaus archyve – muzika keliems kino filmams, dramos spektakliams, nemažai instrumentinių kūrinių įvairiems ansambliams, bet dažniausiai – tai kūrinių fragmentai, keli jų variantai.
