Savo kūriniuose Renė Magritas vaizdavo kasdienius objektus jiems svetimoje aplinkoje. Dailininką ypač domino tikrovės ir atvaizdo problema.
Renė Magritas gimė 1898 m. lapkričio 21 d. Lesinio mieste Belgijoje. Buvo vyriausias šeimoje iš trijų sūnų. Jaunystę praleido Šarlerua. 1910 m. pradėjo mokytis piešimo. Jo motina baigė gyvenimą savižudybe, kai Renė buvo 13 metų. 1916 − 1918 m. R. Magritas su pertraukomis mokėsi Karališkojoje vaizduojamųjų menų akademijoje Briuselyje. 1920 m. pirmą kartą jo paveikslai eksponuoti Briuselio Dailės centre. 1921 m. R. Magritas atliko karinę tarnybą, po to trumpai dirbo dizaineriu tapetų gamykloje, susipažino su Briuselio avangardistų aplinka. 1922 m. pamatė Giorgio de Chirico paveikslo „Meilės daina“ reprodukciją, kuri jį paveikė. Dailininkas tapė paveikslus, įtakotus to meto modernistinių dailės srovių: kubizmo, metafizinės tapybos. 1922 m. R. Magritas vedė Georgette Berger, pažįstamą iš vaikystės. 1923 m. jo kūriniai eksponuoti Karališkojo menininkų ratelio parodoje Antverpene kartu su Lyonel Feininger, El Lissitzky, László Moholy-Nagy ir Paul Joostens kūriniais. 1925 m. Renė nutapė pirmąjį surrealistinį paveikslą „Pasiklydęs žokėjus“ (Le jockey perdu) ir sutiko belgų siurrealistų poetą E. I. T. Mesens, kuris tapo ilgamečiu draugu ir bendražygiu. 1927 m. įvyko pirmoji R. Magrito personalinė paroda Kentauro galerijoje Briuselyje, kuri kritikų buvo įvertinta nepalankiai.
1927 m. R. Magritas persikėlė į Prancūziją, apsistojo Le Perė prie Marnos vietovėje netoli Paryžiaus, kuriame susipažino su siurrealistų grupės nariais: Jean Arp, André Breton, Salvador Dalí, Paul Eluard ir Joan Miró. 1928 m. R. Magritas eksponavo siurrealistų parodoje Goemans galerijoje Paryžiuje. Siurrealistų grupės lyderis Paryžiuje Andrė Bretonas buvo antikatalikiškų pažiūrų ir kai R. Magrito žmona atėjo į menininkų susirinkimą su auksiniu kryžiumi, paliktu jos šeimos − tarp menininkų įvyko kivirčas. 1930 m. R. Magritas grįžo į Belgiją, kur vėliau sunaikino visus Paryžiaus periodo atsiminimo daiktus vos nepadegdamas savo namo. Briuselyje dailininkas praleido visą likusį savo gyvenimą, pradėjo vesti pabrėžtinai buržua gyvenimo būdą. 1933 m. įvyko jo personalinė paroda Briuselio vaizduojamųjų menų rūmuose. 1936 m. dailininko kūryboje įvyko pasikeitimas, kurį jis paaiškino taip: „vieną naktį aš atsibudau naktį kambaryje, kuriame buvo narvelis su miegančiu paukšteliu, tačiau per klaidą aš narvelyje pamačiau kiaušinį ... ir buvau šokiruotas šiuo susijusiu ryšiu tarp objektų: narvelio ir kiaušinio, kai anksčiau aš bandžiau išreikšti šį šoką tapydamas tarpusavyje nesusijusius objektus“.
1936 m. įvyko pirmoji R. Magrito personalinė paroda JAV, Julien Levy galerijoje Niujorke ir 1938 m. − Anglijoje, Londono galerijoje. 1936 m. R. Magrito kūriniai eksponuoti bendroje dadaistų ir siurrealistų parodoje Niujorko šiuolaikinio meno muziejuje. Antrojo pasaulinio karo metu R. Magritas pradėjo eksperimentuoti dailėje įtraukdamas impresionistinės dailės motyvus, ypač atliepiančius O Renuaro dailę. Tai paaiškino taip: „prieš karą savo tapyba išreiškiau nerimą, tačiau karo metai mane išmokė, kad svarbiausia yra išreikšti žavesį. Aš gyvenu labai bjauriame pasaulyje“. 1947 m. R. Magrito kūryboje įvyko dar vienas trumpas pasikeitimas, kai jis pradėjo kurti kvailai ir negrabiai nupieštais atrodančius kūrinius, kurie sukėlė skandalą 1948 m. parodoje Paryžiuje. Po to dailininkas kūrė ikikarine siurrealistine maniera. 1965 m. įvyko jo retrospektyvinė paroda Niujorko šiuolaikinio meno muziejuje, ta proga dailininkas apsilankė JAV. 1951-53 m. dailininkas kūrė monumentaliąją sienų tapybą kazino Knokė mieste. Renė Magritas mirė nuo kasos vėžio 1967 m. rugpjūčio 15 d., palaidotas Briuselyje. Name, kuriame gyveno R. Magritas su žmona, įsteigtas Renė Magrito memorialinis muziejus. Stambi dailininko kūrinių kolekcija sukaupta 2009 m. atsidariusiame R. Magrito muziejuje, kuris yra Belgijos karališkųjų dailės muziejų dalis Briuselyje.
