pirmasis Prancūzijos imperatorius (1804 m. gruodžio 2 d. – 1814 m. balandžio 6 d., taip pat 1815 m. kovo 1 d. – birželio 22 d.). Antrasis Karolio Bonaparto ir Leticijos Ramolino sūnus Napoleonas Bonapartas buvo Pirmosios Prancūzijos respublikos revoliucinės armijos, vedlys generolas. Po 1799 m. Briumero 18-osios perversmo užėmė valdžią, lapkričio 11 d. paskirtas Pirmuoju Konsulu, 1802 m. – Konsulu iki gyvos galvos. 1804 m. gegužės 18 d. Senato paskelbtas Prancūzijos imperatoriumi. 1804 m. gruodžio 2 d. karūnuotas Paryžiaus Dievo Motinos katedroje.
Kaip kariuomenės vadas ir valstybės vadovas Napoleonas bandė sužlugdyti prieš Prancūziją ir jos Revoliuciją nukreiptas Didžiosios Britanijos nuo 1792 m. kurtas Europos monarchijų koalicijas. Sėkmingomis karinėmis kampanijomis jam pavyko išardyti pirmąsias keturias koalicijas ir sustiprinti Prancūzijos galią Europoje, kuri piką pasiekė 1807 m. sudarius Tilžės taiką.
Jis nuolat vykdė valstybines ir visuomenines reformas. Prancūzijos teritorija maksimaliai išplėsta 1812 m., ją sudarė 134 departamentai, o Roma, Hamburgas, Barselona ir Amsterdamas buvo Prancūzijos departamentų centrais. Nuo 1802 iki 1805 Napoleonas buvo Italijos respublikos prezidentu, o nuo 1805 iki 1814 m. Italijos karaliumi, taip pat Reino sąjungos protektoriumi (nuo 1806 m.). Jo pergalės leido Prancūzijai aneksuoti dideles teritorijas ir valdyti beveik visą kontinentinę Europą, skiriant Napoleono šeimos narius kitų monarchijų valdovais: Žozefas tapo Neapolio ir Ispanijos, Lui – Olandijos, Žeromas – Vestfalijos, Joachimas Muratas – Neapolio karaliais. Napoleonas Bonapartas sukūrė Varšuvos kunigaikštystę, formaliai neatkurdamas Lenkijos nepriklausomybės, taip pat laikinai savo įtakon perėmė nugalėtas Europos valstybes – Prūsijos karalystę ir Austrijos imperiją.
Napoleonas bandė stiprinti senojo režimo kurtą Prancūzijos užjūrio kolonijų sistemą, 1802 m. grąžino vergovę, tačiau nuo 1803 iki 1810 m. britai perėmė visų Prancūzijos kolonijų kontrolę. Nenugalėtoji Britanija kūrė ir finansavo prieš Prancūziją nukreiptas koalicijas ir galiausiai su sąjungininkais laimėjo lemiamus mūšius Ispanijoje (Vitorijos mūšis) ir Vokietijoje 1813 m. (Leipcigo mūšis).
Po pralaimėjimo Leipcigo mūšyje ir Paryžių užėmus priešininkams 1814 m. buvo privestas atsisakyti sosto ir ištremtas į Elbos salą, iš kurios 1815 m. pabėgo ir trumpam atgavo valdžią – šis laikotarpis dar žinomas Šimto Dienų laikotarpiu. Vėliau buvo galutinai nugalėtas Vaterlo mūšyje 1815 m. kovo 18 d. ir ištremtas į Šv. Elenos salą, kur 1821 m. ir mirė.
Yra ir nuomonių, kad Napoleonas buvo nunuodytas arsenu, nes rasta didelės arseno dozės išlikusiuose plaukų mėginiuose, bet naujesni tyrimai atmeta šią versiją. Asmeninis Napoleono gydytojas mirties liudijime įrašė, kad Napoleonas mirė nuo skrandžio vėžio, tai patvirtina ir naujausi tyrimai.
Napoleonas taip pat garsėjo kaip puikus šachmatininkas, jo vardu pavadintas Napoleono debiutas.
