Roger Vitrac gimė 1899 m. lapkričio 17 d. Pinsake, o 1910 m. jo šeima persikėlė į Paryžių. Jaunystėje jį paveikė to meto teatras ir poezija, ypač Lautréamont'o ir Alfredo Jarry kūryba. XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje jis vedė Kitty Cannell, šokėją ir aktorę, vaidinusią Provincetown Playhouse.
1919 m. išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį "Le Faune noir". 1920 m. pradėjo privalomą trejų metų karinę tarnybą.
Tarnaudamas susipažino su dadaistų spektakliais Paryžiuje ir susidomėjo šiuo judėjimu. Jis net "ėmėsi platinti Dada manifestus kareivinėse". Jis taip pat "pristatė dadaistinio pobūdžio pjesę "La Fenêtre Vorace", kuri vėliau buvo prarasta. Tuo metu jis susipažino su Marceliu Arlandu, François Baronu, Georges'u Limbour ir René Creveliu bei įkūrė literatūrinį žurnalą "Aventure".
1921 m. Vitracas susitiko su André Bretonu ir Louis Aragonu kavinėje "Café Certa", kuri buvo viena iš dadaizmo, o vėliau ir siurrealizmo veiklos būstinių. Tais pačiais metais jis dalyvavo dadaistų ekskursijoje į Saint-Julien-le-Pauvre bažnyčią ir oficialiai prisijungė prie dadaistų. Šį tinklą jis toliau plėtojo kaip vienas iš siurrealistų judėjimo steigėjų ir vienas iš Bretono Pirmojo siurrealistų manifesto (1924 m.) signatarų. 1925 m. jis buvo pašalintas iš judėjimo už tai, kad, be kitų nusižengimų, užsiėmė teatru.
1926 m. Vitracas kartu su Robertu Aronu ir Antoninu Artaud (kuris taip pat buvo pašalintas iš siurrealistų judėjimo) įkūrė teatrą "Théatre Alfred-Jarry". Būtent čia įvyko Vitraco pjesių "Meilės paslaptys" [Les Mystères de l'amour] (1927 m.) ir žinomiausio jo kūrinio "Viktoras arba vaikai iš proto" [Victor ou les enfants au pouvoir
Vitracas prisijungė prie Georges'o Bataille'io kaip vienas iš "Un Cadavre against Breton" signatarų ir prisidėjo prie "Documents" straipsniais "Gaston-Louis Roux" (1929 m., 7 numeris), "Sabinų pagrobimas" (1930 m., 6 numeris) ir dailininkui skirtu eilėraščiu "Pagarba Picasso" (1930 m., 3 numeris).[Reikia nurodyti] Nuo 1931 m. dirbo žurnalistu, kartu toliau tyrinėdamas burleskos stiliaus dramaturgiją, kuri dažnai funkcionavo tarp bulvarinės komedijos ir intymios tragedijos. 1934 m. parašytos daugiatemės pjesės "Trafalgaro puota" (Coup de Trafalgar, 1934) ir "Didžiosios demoiselės" (Les Demoiselles du large, 1938) sulaukė tokio pat menko pripažinimo kaip ir labiau šmaikščios pjesės, tokios kaip "Le Loup-Garou" (1939) ir "Le Sabre de mon père" (1951).
1937 m. sausį Vitracas tapo naujai įkurtos Prancūzų profesinių sindikatų konfederacijos (Confédération des Syndicats Professionels Française, CSPF) - darbininkų sąjungos, kuri teigė esanti "grynai profesinė" ir "laisva nuo bet kokių politinių pažiūrų", generaliniu sekretoriumi
.
