Marco Bellocchio, studijavęs Milano dramos meno akademijoje ir Eksperimentinio kino centre, 1965 m. režisuoja savo pirmąjį pilnametražį filmą, sulaukusį kritikų dėmesio. Nutraukdamas neorealizmo tradiciją, savo politiškai angažuotais darbais jis puola itališkus konformizmo simbolius; po kultinio filmo "Kumščiai kišenėse" - maištaujančio jaunimo manifesto - jis pasmerkia religiją filme "Tėvo vardu" (1971) ir kariuomenę filme "Pergalės maršas" (1976). Kartu su Micheliu Piccoli ir Anouk Aimée Kanuose jis laimi du geriausio aktoriaus apdovanojimus už filmą Šuolis tamsoje (1980). Vėliau jis pereina nuo filmų, laikomų "subversyviais", pavyzdžiui, 1986 m. Kanuose skandalą sukėlusio filmo "Velnias kūne" (Devil in the Flesh), prie literatūrinių ekranizacijų, tokių kaip Pirandello ekranizacija "Auklė" (1990). Marco Bellocchio iš naujo trikdo Vatikaną su filmu "Mano motinos šypsena", atrinktu 2002 m. Kanuose. Jis pirmasis prabilo apie Aldo Moro nužudymą filme "Labas rytas, naktis", rodytame 2004 m. "Mostroje" ir vienbalsiai įvertintame pasaulio kritikų.