bajoras, dvarininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas, rašytojas, knygnešys, žuvininkystės pradininkas Lietuvoje.
Kilęs iš senos Žemaitijos bajorų giminės. Vlado Putvinskio tėvas Rapolas Putvinskis (1832–1897) iš savo tėvo Hermanegildo paveldėjo Šilo Pavėžupio ir Graužikų dvarus. Po 1863 m. sukilimo buvo ištremtas į Sibirą. Grįžęs laikinai apsigyveno Rygoje, vedė Idaliją Broel Pliateraitę iš Kuršo Pliaterių giminės, ten jiems gimė sūnus Vladas. Duktė Marija (1877–1959) gimė Šilo Pavėžupyje.
Vl. Putvinskis mokėsi pas namų mokytojus, vėliau Šiaulių gimnazijoje, nuo ketvirtos klasės perėjo ir 1893 m. baigė Mintaujos realinę mokyklą. 1894 m. įstojo į Halės universitetą ir studijavo agronomiją, tačiau susirgus tėvui po dviejų semestrų 1896 m. nutraukė studijas ir grįžo ūkininkauti į Šilo Pavėžupį. Vėliau lankė žuvininkystės kursus Lenkijoje.
1902 m. Šilo Pavėžupio dvare įvyko susirinkimas, kurio metu buvo tariamasi dėl Lietuvos demokratų partijos įkūrimo, kuri netrukus ir pradėjo veikti Vilniuje. V. Putvinskis aktyviai dalyvavo 1905 m. revoliuciniuose įvykiuose, agitavo prieš carą. Šilo Pavėžupio dvare kurį laiką prieglobstį rasdavo į užsienį susiruošę revoliucijos dalyviai. Už tai 1906 m. suimtas ir keletą mėnesių kalėjo Šiaulių ir Kauno kalėjimuose. Antrą kartą už politinę veiklą suimtas 1914 m. Tada jį ištrėmė į Žemutinio Naugardo Voskresensko kaimą, kur jis išbuvo iki 1917 m. Tremtyje V. Putvinskis ėmė domėtis filosofija ir parašė nemažai straipsnių filosofijos temomis.
Vlado Putvinskio medalis, kurį gavo už dalyvavimą Klaipėdos sukilime
1919 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Lietuvos šaulių sąjungą, 1919–1922 m. buvo jos pirmininkas. Sąjungos nariai vadovavosi V. Putvinskio parengtais Sąjungos įstatais ir programa. 1920 m. buvo susitarta dėl Šaulių sąjungos kasmetinės šventės. Ji buvo švenčiama birželio 23-24 dienomis, per Jonines, Kelmės valsčiaus Graužikų kaime, ant Žvėryno kalno. Nebebuvo susirinkta tik 1929 m., po V. Putvinskio mirties.
