- austrų rašytojas, dramaturgas, vertėjas, poetas, kino režisierius ir scenaristas. Jam paskirta 2019 m. Nobelio literatūros premija "už įtakingą kūrinį, kuriame su kalbiniu išradingumu tyrinėjamos žmogiškosios patirties periferijos ir savitumas". Handkė laikomas vienu įtakingiausių ir originaliausių XX a. antrosios pusės rašytojų vokiečių kalba.
Antrojo dešimtmečio pabaigoje jis užsitarnavo avangardo atstovo reputaciją tokiomis pjesėmis kaip "Įžeisti publiką" (1966), kurioje aktoriai analizuoja teatro prigimtį ir pakaitomis įžeidinėja publiką bei giria jos "pasirodymą", ir "Kasparas" (1967). Tarp jo novelių, dažniausiai itin objektyvių, negyvų pasakojimų apie ekstremalių būsenų personažus, yra "Vartininko nerimas dėl baudos smūgio" (1970) ir "Kairiarankė moteris" (1976). 1971 m. motinos savižudybės paskatintas, jis atspindėjo jos gyvenimą novelėje "Sielvartas už sapnų" (1972).
Dominuojanti jo kūrinių tema - įprastos kalbos, kasdienės tikrovės ir racionalios tvarkos negyvas poveikis ir slypintis iracionalumas. Handkė buvo Grazer Gruppe (rašytojų asociacijos) ir Grazer Autorenversammlung narys, vienas iš leidyklos Verlag der Autoren Frankfurte įkūrėjų. Bendradarbiavo su režisieriumi Wimu Wendersu, parašė tokius scenarijus kaip "Neteisingas žingsnis" ir "Troškimo sparnai".
1973 m. jis pelnė Georgo Büchnerio premiją - svarbiausią literatūrinę premiją vokiečių kalba. Protestuodamas prieš NATO vykdomus Jugoslavijos bombardavimus, 1999 m. Handkė grąžino premiją Vokietijos kalbos ir literatūros akademijai. Handkė sulaukė nemažai diskusijų dėl to, kad po Jugoslavijos karų viešai palaikė serbų nacionalizmą.
