Lietuvos dailininkas, skulptorius
Mokėsi Rokiškyje, 1921–1922 m. piešimo kursuose Kaune, 1922–1927 m. Kauno meno mokyklos skulptūros skyriuje (1922–1925 m. tapybos pas Justiną Vienožinskį, 1925–1927 m. skulptūros pas Kajetoną Sklėrių). 1928–1933 m. studijavo Paryžiaus aukštojoje dekoratyvinės dailės mokykloje (École Nationale Supérieure des Arts Décoratifs).
Grįžęs iš užsienio, buvo Tauragės Aukštosios komercinės mokyklos, Tauragės mokytojų seminarijos, o kiek vėliau Kauno IV valstybinės gimnazijos ir Kauno valstybinės amatų mokyklos mokytoju. 1940–1951 m. dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Jo mokiniai: Konstantinas Bogdanas, Gediminas Jokūbonis, Kazimieras Kisielis, Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė, Leonas Žuklys ir kt. Nuo 1933 m. dalyvavo parodose. Nuo 1936 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Kūrė dekoratyvines skulptūras, mažąją plastiką, paminklus. Sukūrė skulptūras paminklams: Širvintose (1927 m.), Kretingoje, Biržuose (1929–1930 m.), Rokiškyje (1931 m.), Rietave (1949 m.), Ukmergėje (1951 m.), Druskininkuose (1952 m.). Reikšmingiausi kūriniai – dekoratyvinės skulptūros: „Eglė žalčių karalienė“ Palangoje (1958 m., past. 1960 m.), „Dūdorius“ Panevėžyje (1963 m., past. 1974 m.), „Kanklininkas“ Kaune (1968 m., past. 1975 m.), „Bičiulystė“ Klaipėdoje (1981 m.).
Parengė projektus memorialiniams muziejams Salaspilyje (Latvija, 1963 m.) ir Kauno IX forte (1970 m.). Kai kurios dailininko skulptūros yra sukurtos kartu su sūnumi Robertu Antiniu (jaunesniuoju).
