1966 m. baigė Lietuvos dailės institutą. 1967–1990 m. dirbo Vilniaus dailės parodų rūmuose, 1994–2005 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje.
Tapo daugiausia natiurmortus („Natiurmortas su elektros plytele“ 1972 m.) ir peizažus („Elektros įvadas“ 1978 m.), dažnai šie žanrai suliejami į vieną, rečiau – figūrines kompozicijas („K. Geležinkelio stotyje“ 1972 m.). Kūrybai būdingas deromantizuotas požiūris į aplinką, dažni žmogaus išmestų, yrančių daiktų motyvai, pabrėžiamas jų santykis su gamta. Tapyba ekspresyvi, koloristinė – nuo blyškios, prislopintos („Rytui brėkštant“ 1983 m.) iki ryškiaspalvės („Motoras“ 1972 m.). Kuria asambliažus („Kompozicija su lėlės galva“ 1972 m.).
8-ajame dešimtmetyje išryškėjo kartu su kolegomis Arvydu Šalteniu, Kostu Dereškevičium ir Algimantu Švėgžda. Susibūrę į neformalią grupę Grupė 4. Šie menininkai metė iššūkį tapyboje iki tol vyravusioms pakilioms, didingoms temoms.
1989–2000 m. grupės „24“ narys. Nuo 1966 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje – Suomija, Vengrija, Austrija, Prancūzija, Rusija, JAV, Švedija, Vokietija, Didžioji Britanija ir kitur.
