į Latvijos meno sceną įžengė septintajame dešimtmetyje. Jos tapyba išsiskiria grynomis spalvomis, aiškia forma, taip pat lakoniškais ir ekspresyviais vaizdais. Menininkė nuosekliai plėtojo individualų raiškos būdą ir įrodė esanti išradinga tapytoja, šiandien užimanti reikšmingą vietą šiuolaikiniame Latvijos mene.
Heinrihsonės kūrybos temų spektras platus - maudynės, šokėjos, Kristus ant kryžiaus, verkiančios moterys, rožės, skarelės, saulėlydžiai. Viename kūrinyje gali būti sujungtos kelios temos, žmogaus bruožai - su gyvūnų bruožais, taip sukuriant privačios menininko mitologijos vaizdus. Abstrakčios figūros kuriamos iš ryškių spalvų laukų ir primityvių linijų derinio.
Aliejus ant drobės - dažniausia Heinrihsonės naudojama technika. Tuo pat metu ji praktikuoja ir akvarelę, litografiją bei tapytą keramiką.
Helēna Heinrihsonė yra pirmojo pokario Latvijoje modernaus tapyto altoriaus paveikslo autorė (triptikas su Kristumi ant kryžiaus, Šv. Petro ir Naujojo miesto motyvais Kolkos liuteronų bažnyčioje, 1993 m.).
Nuo 1972 m. dailininkė surengė 10 personalinių parodų Latvijoje ir užsienyje, tarp jų - personalinę parodą Valstybiniame dailės muziejuje (1990 m.). Dalyvavo grupinėse parodose Zvolės miesto muziejuje (2002 m.), Frauen muziejuje Bonoje (1992 m.), Grand Salle de l'Aubette Strasbūre (1997 m.), Maison du Danemark Paryžiuje (1997 m.) ir kitose svarbiose Latvijos dailės parodose.
Helėnos Henrihsonės darbų yra Latvijos nacionalinio dailės muziejaus (ankstesnis pavadinimas - Valstybinis dailės muziejus), Latvijos dailininkų sąjungos muziejaus, Valstybinės Tretjakovo galerijos Maskvoje, Jane Voorhees Zimmerli meno muziejaus Naujajame Džersyje (JAV), privačių kolekcijų Latvijoje ir užsienyje rinkiniuose.
