Peterburge baigęs architektūros studijas, latvių kilmės architektas atvyko į Lietuvą ir dirbo statybos inžinieriumi įvairiuose miestuose. Nuo 1930 m. buvo Žemės ūkio rūmų Kaune statybos skyriaus vedėjas bei Žemės ūkio ministerijos statybos reikalų konsultantas, 1930–1938 m. – Kauno savivaldybės inžinierius ir statybų organizatorius.
Dalyvaudavo įvairiuose konkursuose. Jo veikla ženkliai prisidėjo prie Kauno architektūrinio vaizdo formavimo. Suprojektavo: Paminklinę Prisikėlimo bažnyčią (1929–1933), „Lietūkio“ namus ir sandėlius (Vytauto g. 23, 1930), Žemės ūkio rūmus ir Žemės banką (K. Donelaičio g. 2 ir 73, abu 1933), Arkivyskupo-metropolito rūmus (Rotušės a. 14A, 1935), Pienocentro rūmus (su V. Landsbergiu-Žemkalniu), Evangelikų-reformatų bažnyčią (E. Ožeškienės g. 41, 1937), Šv. Vincento Pauliečio draugijos prieglaudą (Aukštaičių g. 10, 1937) ir kt. Organizavo Vytauto Didžiojo karo ir Čiurlionio dailės muziejų komplekso projektavimo darbų ir aplinkos, kitų objektų statybas.
Neišvengė nesėkmės, kai sugriuvo jo projektuotas autobusų garažas Šančiuose. Dėl to iš einamų pareigų nusišalino ir vertėsi privačia architekto praktika.
Išleido pirmuosius lietuviškus statybos vadovėlius „Žemės ūkio statyba“ (1926), „Molio statyba“ (1928).
1940–1944 m. dirbo Panevėžyje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. – į Australiją, kur mirė sulaukęs 87-erių metų.
