Giovanni Bellini ✝
TapytojasProfesionalas
Biografija
– italų renesanso tapytojas, geriausiai žinomas iš Belinių šeimos. Jis vertinamas dailininku, padariusiu revoliuciją Venecijos koloristinėje tapyboje. Dž. Belinio tapyba ir peizažų vaizdavimas turėjo didelį poveikį Venecijos dailės mokyklai, ypač jo mokiniams Džordžonei (apie 1477–1510 m.) ir Ticianui (apie 1488–1576 m.).
Džovanis Belinis gimė Venecijoje, dailininko šeimoje. Paprastai nurodomi gimimo metai yra apie 1430 m. Žinoma, kad jo brolis Džentilė buvo vyresnis, bei irgi gimęs apie 1430 m. Iš to, kad pirmasis Belinio paveikslas datuotas labai vėlai, galima spėti, kad jis gimęs kiek vėliau, gal po 1435 m. Vėliau Džovanis nebuvo paminėtas Anna Rinversi, tėvo žmonos, testamente, kas įgalino iškelti versiją, kad jis buvo nesantuokiniu sūnumi. Jo tėvas Jakopas Belinis vadovavo giminės dirbtuvėms, vyresnis brolis Džentilė Belinis tapo žymiu dailininku. Mokytis Džovanis pradėjo savo tėvo dirbtuvėse su savo broliu, abu buvo tėvo asistentais. Beveik bendraamžis Padujos dailininkas Andrėja Mantenja 1453 m. vedė Džovanio seserį ir įtakojo Džovanio ankstyvąją kūrybą. Vienas pirmųjų savarankiško Džovanio Belinio altoriaus paveikslų „Apreiškimas“, atliktas apie 1450-ųjų pradžioje, rodo stiprias Andrėja Mantenjos stiliaus apraiškas – ribotą spalvų paletę ir drapiruočių vaizdavimą, tarsi jos būtų iš metalo (paveikslas ilgai buvo priskiriamas Mantenjai). Neabejotinai Džovanis perėmė ir tėvo Jakopo kūrybos bruožus. Iki beveik trisdešimties metų amžiaus jo darbuose matomas gilus religinis jausmas ir žmogaus tragizmas. Belinio paveikslai ankstyvajame jo kūrybos laikotarpyje yra tapyti tempera (pavyzdžiui, „Šv. Jeronimas“).
Apie 1460 m. Džovanio sukurtas „Maldos Alyvų kalne“ paveikslas rodo susiformavusį dailininko talentą. Paveikslas gretinamas su tos pačios tematikos kiek ankstesniu Mantenjos paveikslu, tarp kurių randama akivaizdžių panašumų ir akivaizdžių skirtumų lyginant Belinio ir Mantenjos stilius. Mantenjos paveiksle linijos labai tikslios ir aiškios, formos skulptūriškos. Džovanis Belinis įsupo veikėjus į švelnesnius tonus, suteikė atmosferos pajautimo pojūtį. Galima nustatyti, kad paveikslo veiksmas vyksta ryte. Mantenjos kūrinio jėga kyla iš dramatiškų uolų ir veikėjų figūrų vaizdavimo.
1475-76 m. Venecijoje viešėjęs ir aliejine technika kūręs Antonelas da Mesina iš pagrindų pakeitė Belinio kūrybą. Jo San Cassiano bažnyčos altorinio paveikslo įtakos pėdsakų galima rasti vėlesniuose Belinio darbuose. Nors Belinis jau anksčiau dirbo aliejine technika, manoma, kad būtent Antonelas da Mesina parodė Venecijos dailininkams tikrąsias jos galimybes. Maždaug nuo 1475 m. Džovanis Belinis buvo autoritetingu ir pripažintu dailininku Venecijoje. Jam nuolat užsakinėjo altorinius paveikslus Venecijos turtingi kilmingieji ir pirkliai, aplinkinių miestų užsakovai. Šie paveikslai dažniausiai būdavo skirti asmeninėms laidojimo koplyčioms bažnyčiose ir vaizdavo Mariją su kūdikiu tarp šventųjų. Šie paveikslai suformavo Venecijos dailės mokyklos sakralinių scenų vaizdavimo formas. Juose ženkliai didesnis dėmesys suteikiamas žmonių figūrų ir ryšių tarp jų vaizdavimui, peizažo reikšmė sumažėjo. Gali būti, kad Belinis tuo metu buvo įtakotas centrinėje Italijoje dirbusių dailininkų, visų pirma Pjero dela Frančeskos. Stiliaus pasikeitimą iliustruoja „Pezaro Marijos karūnavimo“ altoriaus paveikslas, kurį Džovanis tikriausiai atliko Pezare ir galėjo keliauti į Urbiną ar Riminį, kuriuose buvo Pjero darbų. Taip pat Belinis galėjo būti paveiktas Donatelo skulptūros, kurios pavyzdžių buvo Padujoje. Šv. Jobo bažnyčios altoriaus paveiksle Belinis visiškai atsisakė peizažo, figūrų apimtys pavaizduotos vien šviesa ir šešėliais.
Kitais kapitaliniais Džovanio Belinio kūriniais minimi „Šv. Pranciškaus ekstazė“ ir „Šventoji alegorija“, sukurti apie 1475-85 m. Abiejuose paveiksluose pagrindinį vaidmenį vaidina ne pasakojamieji Biblijos istorijų elementai, o vakaro peizažo nuotaika. „Šv. Pranciškaus ekstazėje“ turėtų būti vaizduojama šventojo stigmatizacija ir Kristaus vizija, tačiau nei vieno iš šių pasakojamojo pobūdžio elementų nėra. „Šventosios alegorijos“ prasmę ir paskirtį apskritai sunku nustatyti. Tai buvo labai neįprasta to meto Italijoje, kur paveikslai buvo kuriami su aiškiai atpažįstamais Biblijos istorijų motyvais. Kai kurie iš vaizduojamų krikščionių bažnyčios šventųjų paveiksle yra nustatyti, tačiau ryšiai tarp jų neaiškūs. Šventumo ir dievobaimingumo aureolę paveikslams suteikia šviesos iliuminaciniai efektai.
1479 m. Džovanis Belinis perėmė brolio užsakymą dailės darbams, kad pabaigtų istorines scenas Didžiojoje Tarybos salėje Venecijoje. Tais ir dar kitais metais jis skyrė savo laiką ir energiją šiam projektui. Šis jo darbas, vertintas jo geriausiu, buvo sunaikintas gaisro metu 1577 m. Apie 1478-79 m. sukurtas altoriaus paveikslas „Apreiškimas“ iš esmės skiriasi nuo jo jaunų dienų tos pačios tematikos darbo. Šio kūrinio figūros įgavusios monumentalumo, jas supa subtilūs šviesos tonai. Veikėjai ir peizažas sujungti į vieningą erdvę. 1483 m. Belinis paskirtas miesto dailininku, kuriuo išbuvo iki mirties. 1505 m. Belinis pasirašė ir datavo Šv. Zacharijaus bažnyčios Venecijoje altoriaus paveikslą, kuris buvo dar vienas sudėtingos kompozicijos su daug veikėjų dailininko darbas. Belinis nutapė daug mažų Madonos su kūdikiu paveikslų, pietos vaizdinių. Iš portretų išskiriamas 1505 m. nutapytas Venecijos dožo Leonardo Loredano portretas, Venecijos respublikos valdovų galios ir autoriteto simbolis.
Apie 1510 m. pasikeitė Venecijos publikos skonis. Belinio mokiniais buvo Džordžonė, Ticianas ir Sebastianas del Pjombas. Belinis ne tik juos paveikė, bet ir pats buvo paveiktas naujosios kartos dailininkų. Džovanis Belinis pradėjo tapyti pasaulietinėmis, antikinės mitologijos temomis. 1514 m. pradėjo „Dievų šventę“, užsakytą Feraros hercogo Alfonso d’Este. Paveikslą vėliau baigė Ticianas. 1515 m. dailininkas, kuriam tuo metu turėjo būti apie 80 metų, nutapė pirmą savo nuogos moters vaizdinį, paveikslą „Jauna moteris puošiasi prieš veidrodį“.
Belinis mirė 1516 m. Venecijoje. Sava kūryba Belinis paveikė ne vien savo mokinius, bet ir kitus dailininkus, tarp kurių: Vitorė Karpačas, Lorencas Lotas, Fra Bartolomeo. Vokiečių tapytojas Albrechtas Diureris 1506 m. rašė apie Belinį: „Jis yra labai senas, bet vis tiek jis yra geriausias tapytojas iš jų visų“. Labai mažai žinoma apie dailininko šeimą: žmoną Džinevrą Bokjetą ir sūnų Alvizę, kuris gimė 1480−1490 m. laikotarpyje.
Džovanis Belinis gimė Venecijoje, dailininko šeimoje. Paprastai nurodomi gimimo metai yra apie 1430 m. Žinoma, kad jo brolis Džentilė buvo vyresnis, bei irgi gimęs apie 1430 m. Iš to, kad pirmasis Belinio paveikslas datuotas labai vėlai, galima spėti, kad jis gimęs kiek vėliau, gal po 1435 m. Vėliau Džovanis nebuvo paminėtas Anna Rinversi, tėvo žmonos, testamente, kas įgalino iškelti versiją, kad jis buvo nesantuokiniu sūnumi. Jo tėvas Jakopas Belinis vadovavo giminės dirbtuvėms, vyresnis brolis Džentilė Belinis tapo žymiu dailininku. Mokytis Džovanis pradėjo savo tėvo dirbtuvėse su savo broliu, abu buvo tėvo asistentais. Beveik bendraamžis Padujos dailininkas Andrėja Mantenja 1453 m. vedė Džovanio seserį ir įtakojo Džovanio ankstyvąją kūrybą. Vienas pirmųjų savarankiško Džovanio Belinio altoriaus paveikslų „Apreiškimas“, atliktas apie 1450-ųjų pradžioje, rodo stiprias Andrėja Mantenjos stiliaus apraiškas – ribotą spalvų paletę ir drapiruočių vaizdavimą, tarsi jos būtų iš metalo (paveikslas ilgai buvo priskiriamas Mantenjai). Neabejotinai Džovanis perėmė ir tėvo Jakopo kūrybos bruožus. Iki beveik trisdešimties metų amžiaus jo darbuose matomas gilus religinis jausmas ir žmogaus tragizmas. Belinio paveikslai ankstyvajame jo kūrybos laikotarpyje yra tapyti tempera (pavyzdžiui, „Šv. Jeronimas“).
Apie 1460 m. Džovanio sukurtas „Maldos Alyvų kalne“ paveikslas rodo susiformavusį dailininko talentą. Paveikslas gretinamas su tos pačios tematikos kiek ankstesniu Mantenjos paveikslu, tarp kurių randama akivaizdžių panašumų ir akivaizdžių skirtumų lyginant Belinio ir Mantenjos stilius. Mantenjos paveiksle linijos labai tikslios ir aiškios, formos skulptūriškos. Džovanis Belinis įsupo veikėjus į švelnesnius tonus, suteikė atmosferos pajautimo pojūtį. Galima nustatyti, kad paveikslo veiksmas vyksta ryte. Mantenjos kūrinio jėga kyla iš dramatiškų uolų ir veikėjų figūrų vaizdavimo.
1475-76 m. Venecijoje viešėjęs ir aliejine technika kūręs Antonelas da Mesina iš pagrindų pakeitė Belinio kūrybą. Jo San Cassiano bažnyčos altorinio paveikslo įtakos pėdsakų galima rasti vėlesniuose Belinio darbuose. Nors Belinis jau anksčiau dirbo aliejine technika, manoma, kad būtent Antonelas da Mesina parodė Venecijos dailininkams tikrąsias jos galimybes. Maždaug nuo 1475 m. Džovanis Belinis buvo autoritetingu ir pripažintu dailininku Venecijoje. Jam nuolat užsakinėjo altorinius paveikslus Venecijos turtingi kilmingieji ir pirkliai, aplinkinių miestų užsakovai. Šie paveikslai dažniausiai būdavo skirti asmeninėms laidojimo koplyčioms bažnyčiose ir vaizdavo Mariją su kūdikiu tarp šventųjų. Šie paveikslai suformavo Venecijos dailės mokyklos sakralinių scenų vaizdavimo formas. Juose ženkliai didesnis dėmesys suteikiamas žmonių figūrų ir ryšių tarp jų vaizdavimui, peizažo reikšmė sumažėjo. Gali būti, kad Belinis tuo metu buvo įtakotas centrinėje Italijoje dirbusių dailininkų, visų pirma Pjero dela Frančeskos. Stiliaus pasikeitimą iliustruoja „Pezaro Marijos karūnavimo“ altoriaus paveikslas, kurį Džovanis tikriausiai atliko Pezare ir galėjo keliauti į Urbiną ar Riminį, kuriuose buvo Pjero darbų. Taip pat Belinis galėjo būti paveiktas Donatelo skulptūros, kurios pavyzdžių buvo Padujoje. Šv. Jobo bažnyčios altoriaus paveiksle Belinis visiškai atsisakė peizažo, figūrų apimtys pavaizduotos vien šviesa ir šešėliais.
Kitais kapitaliniais Džovanio Belinio kūriniais minimi „Šv. Pranciškaus ekstazė“ ir „Šventoji alegorija“, sukurti apie 1475-85 m. Abiejuose paveiksluose pagrindinį vaidmenį vaidina ne pasakojamieji Biblijos istorijų elementai, o vakaro peizažo nuotaika. „Šv. Pranciškaus ekstazėje“ turėtų būti vaizduojama šventojo stigmatizacija ir Kristaus vizija, tačiau nei vieno iš šių pasakojamojo pobūdžio elementų nėra. „Šventosios alegorijos“ prasmę ir paskirtį apskritai sunku nustatyti. Tai buvo labai neįprasta to meto Italijoje, kur paveikslai buvo kuriami su aiškiai atpažįstamais Biblijos istorijų motyvais. Kai kurie iš vaizduojamų krikščionių bažnyčios šventųjų paveiksle yra nustatyti, tačiau ryšiai tarp jų neaiškūs. Šventumo ir dievobaimingumo aureolę paveikslams suteikia šviesos iliuminaciniai efektai.
1479 m. Džovanis Belinis perėmė brolio užsakymą dailės darbams, kad pabaigtų istorines scenas Didžiojoje Tarybos salėje Venecijoje. Tais ir dar kitais metais jis skyrė savo laiką ir energiją šiam projektui. Šis jo darbas, vertintas jo geriausiu, buvo sunaikintas gaisro metu 1577 m. Apie 1478-79 m. sukurtas altoriaus paveikslas „Apreiškimas“ iš esmės skiriasi nuo jo jaunų dienų tos pačios tematikos darbo. Šio kūrinio figūros įgavusios monumentalumo, jas supa subtilūs šviesos tonai. Veikėjai ir peizažas sujungti į vieningą erdvę. 1483 m. Belinis paskirtas miesto dailininku, kuriuo išbuvo iki mirties. 1505 m. Belinis pasirašė ir datavo Šv. Zacharijaus bažnyčios Venecijoje altoriaus paveikslą, kuris buvo dar vienas sudėtingos kompozicijos su daug veikėjų dailininko darbas. Belinis nutapė daug mažų Madonos su kūdikiu paveikslų, pietos vaizdinių. Iš portretų išskiriamas 1505 m. nutapytas Venecijos dožo Leonardo Loredano portretas, Venecijos respublikos valdovų galios ir autoriteto simbolis.
Apie 1510 m. pasikeitė Venecijos publikos skonis. Belinio mokiniais buvo Džordžonė, Ticianas ir Sebastianas del Pjombas. Belinis ne tik juos paveikė, bet ir pats buvo paveiktas naujosios kartos dailininkų. Džovanis Belinis pradėjo tapyti pasaulietinėmis, antikinės mitologijos temomis. 1514 m. pradėjo „Dievų šventę“, užsakytą Feraros hercogo Alfonso d’Este. Paveikslą vėliau baigė Ticianas. 1515 m. dailininkas, kuriam tuo metu turėjo būti apie 80 metų, nutapė pirmą savo nuogos moters vaizdinį, paveikslą „Jauna moteris puošiasi prieš veidrodį“.
Belinis mirė 1516 m. Venecijoje. Sava kūryba Belinis paveikė ne vien savo mokinius, bet ir kitus dailininkus, tarp kurių: Vitorė Karpačas, Lorencas Lotas, Fra Bartolomeo. Vokiečių tapytojas Albrechtas Diureris 1506 m. rašė apie Belinį: „Jis yra labai senas, bet vis tiek jis yra geriausias tapytojas iš jų visų“. Labai mažai žinoma apie dailininko šeimą: žmoną Džinevrą Bokjetą ir sūnų Alvizę, kuris gimė 1480−1490 m. laikotarpyje.
Atstovaujamos kultūros:
Profesijos
Tapytojas
Profesionalas