buvo Lietuvos žydų ir Brazilijos dailininkas, graveris ir skulptorius. Segalo kūryba kilo iš impresionizmo, ekspresionizmo ir modernizmo. Svarbiausios jo temos buvo žmogaus kančios, karo, persekiojimo ir prostitucijos vaizdavimas.
Segalas 1919 m. Drezdene išleido penkių ofortų knygą "Sovenirs of Vilna" ir dvi litografijomis iliustruotas knygas "Bubu and die Sanfte". Tuomet jis pradėjo laisviau reikštis ir sukūrė savo stilių, į kurį buvo įtraukti kubizmo aspektai, kartu tyrinėdamas savo žydišką kilmę. Ankstesniuose jo paveiksluose nuo 1910 m. iki 1920 m. pradžios buvo vaizduojamos klaustrofobiškoje aplinkoje apsuptos neramios figūros su perdėtais ir drąsiais bruožais, kurioms įtaką darė Afrikos genčių figūros.
1912 m. jo pirmoji tapytų darbų serija buvo atlikta pagyvenusių bepročių prieglaudoje. Segalo darbuose daugiausia buvo vaizduojamos ekspresionistinės formos persekiojamos žmonijos masės. Vėliau tais pačiais metais jis persikėlė į San Paulą (Brazilija), kur jau gyveno trys jo broliai ir seserys.
1914 m. jis grįžo į Drezdeną ir vis dar gana aktyviai reiškėsi ekspresionistiniu stiliumi. 1919 m. Segalas kartu su Otto Dixu, Conradu Felixmülleriu, Otto Lange ir kitais menininkais įkūrė "Dresdner Sezession Gruppe 1919". Segallo paroda galerijoje "Gurlitt" pelnė daugybę apdovanojimų. Kad ir kaip Segallui sekėsi Europoje, didelę įtaką jam padarė Brazilijoje praleistas laikas, kuris jau pakeitė ir jo stilių, ir temą. Apsilankymas Brazilijoje suteikė Segallui galimybę susidaryti tvirtą nuomonę apie Pietų Amerikos meną ir savo ruožtu paskatino Segalą dar kartą grįžti į Braziliją.
Nors Segalas vis dar buvo Vilniaus pilietis, 1923 m. jis grįžo į Braziliją. Grįžęs į San Paulą, Segalas kartu su pirmąja žmona Margarete gavo Brazilijos pilietybę.
Būdamas Brazilijoje, didelę įtaką jo paveikslams padarė Rio de Žaneiro Raudonųjų žibintų kvartalas. Daugelis Brazilijos menininkų darė įtaką Segalo tematikai ir stiprino jo kubistinę formą. Jis aklimatizavosi naujai atrastoje šalyje ir tapė temas, prisidedančias prie Brazilijos kaimo, mulatų, favelų, prostitučių ir plantacijų. Dėl šiurkštaus ir kraštutinio Segalo prostitučių vaizdavimo ir žmogaus kančios vaizdavimo jo darbai tapo prieštaringai vertinami. Būtent dėl šios kontroversiškos jo kūrybos jis kartu su kitais žinomais menininkais organizavo promodernistinį renginį, vadinamą Semana de Arte Moderna[abejotina - aptarti].
1922 m. buvo surengta Semana de Arte Moderna, į kurią buvo įtrauktas ir Segalas, vienas iš pagrindinių meno parodos pirmtakų. Savaitę trukusiame renginyje buvo eksponuojami Segallo darbai, taip pat Anitos Malfatti daugiausia prieštaringų vertinimų sulaukę meno kūriniai. Į renginį buvo įtraukti ne tik paveikslai, bet ir performansai bei kitos meno formos. Dėl savo avangardinių naujovių Segalas užėmė aukštą vietą tarp kitų tuo metu garsių Brazilijos modernių menininkų, tokių kaip Candido Portinari ir Emiliano Di Cavalcanti.
Nors Segalas ketino gyventi tik Brazilijoje, jis vis grįždavo ir grįždavo į Europą rengti savo asmeninių parodų. 1925 m. Segalas itin suartėjo su savo mokine Jenny Klabin ir galiausiai su ja susituokė.
1932 m., netrukus po daugkartinių Segalo vizitų į Paryžių ir Vokietiją, jis kartu su kitais menininkais įkūrė organizaciją "Sociedade Pro-Arte Moderna" (SPAM). Organizacija gyvavo neilgai (1932 m. lapkritis - 1934 m. gruodis). Panašiai kaip ir "Semana de Arte Moderna", šiai organizacijai priklausė pirmųjų San Paulo modernistų pirmtakų nariai. Pagrindinė SPAM idėja buvo tarnauti kaip menininkų, intelektualų, kolekcininkų, mecenatų ir visos visuomenės ryšys. SPAM taip pat buvo sukurtas kaip vieša avangardinio meno Brazilijoje aplinka.
SPAM sudarė dvi parodos. Pirmoje parodoje buvo eksponuojami Paryžiaus mokyklos dailininkų darbai iš daugelio San Paulo kolekcijų, kuriose buvo pripažinti to meto Brazilijos menininkai. Parodoje taip pat buvo eksponuojami prieštaringai vertinamos modernizmo menininkės Tarsilos do Amaral darbai, taip pat vietinių menininkų, tokių kaip Anita Malfatti, Victoras Brecheretas, Johnas Grazas, Regina Grazas ir Rossi Osiras, kūriniai. Antrąją parodos dalį sudarė vien Brazilijos menininkų iš San Paulo ir Rio de Žaneiro - tokių kaip di Cavalcanti, Ismaelis Nery, Portinari ir Alberto da Veiga Guignard.
Taip pat, kaip ir "Semana de Arte Moderna", buvo surengti du reikšmingi organizacijos vadovų "baliai". Patalpos, kuriose vyko pokyliai, buvo pavadintos "Cidade de SPAM" ("SPAM miestas"). Nors atrodė, kad šie baliai yra lėšų rinkimo renginiai, jie buvo tik performansai, skirti priversti žiūrovus susimąstyti apie nuolat besikeičiantį judėjimą Brazilijoje. Juos sudarė gyvai grojantys muzikantai, šokėjai, pastatytos dekoracijos ir meno kūriniai bei puošnūs kostiumai. Dekoracijos turėjo vaizduoti "mini miestelius", o SPAM netgi turėjo savo laikraščius, himną ir daugybę valdymo organų.
Segalo darbai, įtraukti į SPAM parodą, buvo dvi svarbiausios jo 1935 m. tapybos darbų serijos: "Campos do Jordao" peizažai ir "Lucy portretai". Lucy buvo jo mokinė dublerė ir Segalas atliko jai skirtą paveikslų seriją. Paveiksluose "Campos do Jordao peizažai" ir "Lucy portretai" buvo vaizduojamas pasaulyje prasidėjęs karas, juose buvo vaizduojamas genocidas ir neapibrėžta tragedija.
Organizacija SPAM kovojo už teisingumą, tačiau kilo nesutarimų tarp integralistų, vadinamų Brazilijos fašistais, kurie Brazilijoje diskriminavo užsieniečius, ypač žydus. Kilus tokiam dideliam ginčų kiekiui ir nepakeliamai įtampai SPAM nariams, grupė netrukus iširo. Pralaimėjęs Segalas reiškė, kad organizacijos varomoji jėga baigėsi.
Nepaisant SPAM iširimo, Segalo veikla vis dar sulaukdavo daug teigiamų įvertinimų Brazilijoje. Teigiamų atsiliepimų dėka Segalas laikomas vienu įtakingiausių Brazilijos menininkų modernistų. Nors Europoje jo kūryba buvo laikoma išsigimusia ir absurdiška. Konkrečiai Vokietijoje jo darbų nebegalėta rodyti parodose. Vokietijoje sparčiai kilo fašizmas ir daugelis manė, kad Segalo darbai neigiamai vaizduoja Europos ekonominę padėtį dėl daugmaž pripažinto prasidėjusio karo.
Tai ypač neigiamai paveikė jo kūrybą, tada Segalas buvo priverstas sukurti seriją vaizdų apie savo neramią žydų vaikystę ir pavaizduoti gausias emigracijos bangas, su kuriomis jis taip pat augo. Šiuose paveiksluose taip pat buvo vaizduojamos universalios žmogaus egzistencijos kančios.
Dar vis persekiojamas Rio de Žaneiro Mangue, [reikalingas apibrėžimas] Segalas kūrė paveikslus, kurie išliko per visą vėlyvąją jo karjerą. Didelė ankstesnio poveikio žmogaus kančios dalis paskatino Segalą 1939 ir 1940 m. sukurti vieną garsiausių savo darbų, žinomą kaip "Emigrantų laivas" ("Navio de emigrantes"). Paveiksle vaizduojamas smarkiai susigrūdęs ir gausus būrys žmonių laivo doke. Nors tai nesutampa su daugeliu ankstesnių Segalo darbų, vaizduojančių žmonių kančias, tačiau žiūrovams pateikia gilų (tuo metu) šiuolaikinių ir prieštaringai vertinamų emigrantų bangų ir žmonių kančių bei persekiojimų vaizdą.
Vėliau, ketvirtojo dešimtmečio viduryje, Segalas paskelbė savo piešinių seriją "Mangue", atskleidžiančią skurdą, ypač Rio de Žaneiro lūšnynuose. Visa širdimi priartėjęs prie savo brazilų tautybės, Segalas šiuos vaizdus vaizduoja kraupiai, tačiau nuskriaustųjų ir engiamųjų vaizdai suteikia reikšmingą kultūrinį tapatumą Rio de Žaneiro gyventojams.
Nuo 1949 m. iki pat savo mirties 1957 m. jis toliau dirbo raižydamas ir piešdamas Mangue, taip pat sukūrė seriją "Klajojančios moterys ir miškai"
.
