Lietuvos žydų kilmės skulptorius, žymus kubizmo atstovas, gyvenęs ir kūręs Prancūzijoje, JAV, Izraelyje ir Italijoje.
Žakas Lipšicas gimė pirmasis iš šešių vaikų pasiturinčio statybų rangovo Abraomo Lipšico (Lipchitz) ir Rachelės Leach Krinski šeimoje. Tikrasis vardas buvo Chaimas Jakobas. Vardą Žakas skulptorius prisiėmė persikėlęs į Prancūziją. Lipšicas mokėsi vietos žydų mokykloje, Balstogės komercinėje mokykloje ir Vilniaus gimnazijoje. 1906–1909 m. mokėsi inžinerijos. Visgi pagrindinį dėmesį skyrė dailės studijoms Vilniaus piešimo mokykloje.
1909 m. tėvui nežinant, Ž. Lipšicas išvyko mokytis dailės į Paryžių. Jį rėmė motina, vėliau ir tėvas. Po tėvo bankroto naktimis išvežiodavo vaisius, dirbo pagalbininku kitiems skulptoriams.
Mokėsi Meno mokykloje (École des Beaux-Arts). Lankė Žuliano akademiją (Académie Julian), skulptoriaus R. Verle (Raoul Verlet) studiją ir piešimo kursus Kolarosio akademijoje (Académie Collarossi). Jį domino Egipto, antikinės Graikijos skulptūra.
1912 m. Žakas Lipšicas grįžo į carinę Rusiją atlikti karo tarnybos, tačiau buvo atleistas dėl silpnos sveikatos, grįžo į Paryžių.
Paryžiuje bendravo su kubizmo pradininkais Pablu Pikasu ir Chuanu Grisu, taip pat su Amedeo Modiljaniu, Diegu Rivera, Chaimu Sutinu ir Moze Kislingu. Išsinuomojo studiją Monparnase greta Konstantino Brinkušio.
Žakas Lipšicas sulaukė pripažinimo ir užsakovų 1920 m., kada L. Rosenbergo galerijoje Paryžiuje buvo surengta jo pirmoji personalinė kūrybos paroda.
1915–1930 m. jis reiškėsi kubizmo principais ir sukūrė žinomiausius savo darbus: „Vyrą su gitara“, „Besimaudančiąją“, „Gyvenimo džiaugsmą“, „Žmogų su mandolina“, seriją bareljefų, primenančių kubistų paveikslus, ir rašytojų Gertrūdos Stain, Žano Kokto skulptūrinius portretus.
1930 m. Paryžiuje, „Galerie de la Renaissance“, 100 jo kūrinių eksponuota retrospektyvioje parodoje. Maždaug tuo metu pastebimas jo stiliaus pasikeitimas. Griežtas, geometrizuotas plokštumas keitė aptakesnės biomorfinės formos. Meilės, vaiko ir motinos, tėvynės, žmogiškumo, gėrio ir blogio kovos temas vaizdavo graikų ir romėnų mitologijos, Senojo testamento įvaizdžiais.
1936–1937 m. Ž. Lipšico darbams buvo skirta atskira galerija Pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Jo skulptūra „Prometėjas“ laimėjo prizą.
1941–1945 m. jis su žmona Berta Kitroser gyveno JAV, kur sukūrė „Maldą“, „Pavasarį“, „Piligrimą“, „Giesmių giesmę“, kelias „Prometėjo“ temos interpretacijas.
1946 m. Ž. Lipšicas išvyko į Paryžių, tačiau persigalvojo ir grįžo į JAV. Įsikūrė Niujorke. Jo žmona liko Paryžiuje ir jų šeima iširo. 1948 m. jis vedė skulptorę Julą Halberstat.
1954 m. retrospektyvinė jo paroda surengta Niujorko modernaus meno muziejuje.
1963 m. jis persikėlė į Pietrasantą, Italiją.
Žakas Lipšicas mirė 1973 m. gegužės 16 d. Kapryje, Italijoje. Po mirties jo palaikai buvo perkelti ir palaidoti Jeruzalėje, Har a Menuhot („atilsio kalne“) kapinėse. Jo paskutinę skulptūrą „Mūsų gyvybės medis“ užbaigė Lipšico antroji žmona, skulptorė J. Halberstat. Ji pastatyta Jeruzalėje praėjus penkeriems metams po Žako Lipšico mirties Skopo kalno viršūnėje (aukščiausia kalva Jeruzalėje).
