1909 baigė Aleksandros teatro mokyklą Sankt Peterburge. 1909–13 vaidino Literatūros ir meno draugijos teatre Sankt Peterburge, 1914–20 – Žemutiniame Naugarde, Penzoje, vadovavo antreprizei Gardine. 1924–41 Valstybės teatro režisierius ir aktorius. 1931–35 režisavo ir dramos teatre Šiauliuose. 1924 Kaune įsteigė (su K. Glinskiu) Vaidybos mokyklą, joje dėstė. Jo iniciatyva 1927 įkurtas žurnalas 7 meno dienos. 1944–49 Lietuvos dramos teatro (iki 1947 Vilniaus dramos teatras) vyriausiasis režisierius, 1947–48 ir meno vadovas, direktorius bei teatro studijos vadovas. 1947–49 LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Teatro draugijos ir Rašytojų sąjungos Dramaturgų sekcijos pirmininkas.
Rūpinosi lietuvių dramaturgija – pastatė 22 lietuvių rašytojų 46 veikalus; svarbesni: V. Krėvės Skirgaila (1924, vaidino Kelerį) ir Žentas (1931), P. Vaičiūno Tuščios pastangos (1926, vaidino Romą Giedrių), Aukso žaismas (1932), V. Mykolaičio-Putino Valdovas (1929), A. Griciaus Palanga (1932), K. Binkio Atžalynas (1938). Statė ir užsienio dramaturgų pjeses: C. Gozzi Princesė Turandot (1927, 1931), K. Čapeko R.U.R. (1927), Molière’o Tariamasis ligonis (vaidino Teatro direktorių), L. Pirandello Šiaip arba taip (vaidino Poną Poncą, abu 1928), F. Schillerio Don Karlas, R. Blaumanio Indranai (abu 1931), A. Čechovo Vyšnių sodas (1937, 1945), M. Gorkio Priešai (1946, SSRS valstybinė premija 1947, su kitais), Jegoras Bulyčiovas (1948), A. Ostrovskio Miškas (1948, vaidino Nesčiastlivcevą). Režisūrą grindė rusų realistinės vaidybos principais. Spektakliams būdinga raiški teatrališka forma, emocingumas; gausu komiškų intarpų.
