Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikė, Goštautų valdų paveldėtoja, antroji Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmona, Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė konsortė (nuo 1550 m.).
Pasak amžininkų, Barbora buvusi labai graži moteris – tiems laikams aukšta (apie 162 cm),[1] liekna, šviesiaplaukė ir baltų dantų. Tėvai jai suteikė gerą išsilavinimą, ji mokėjo kalbėti lietuviškai, rusėniškai ir lenkiškai. Gražuolė našlė karaliaus meiluže tapo greičiausiai 1543 m., o 1547 m. liepą ar rugpjūtį jie slapta susituokė. Paskelbus apie vedybas kilo skandalas; vedyboms įnirtingai priešinosi Lenkijos didikai, taip pat ir Lenkijos karalienė motina Bona Sforca. Nepaisant to, Žygimantas Augustas, padedamas Barboros pusbrolio Mikalojaus Radvilos Juodojo ir brolio Mikalojaus Radvilos Rudojo, atkakliai siekė vedybų pripažinimo ir Barboros karūnavimo Lenkijos karaliene. Galiausiai jiems tai pavyko ir Barbora buvo karūnuota Vavelio katedroje 1550 m. gruodžio 7 d. Tuo metu ji jau sirgo ir po penkių mėnesių mirė. Jos vedybų su Žygimantu Augustu metu Radvilų giminės politinė galia ir įtaka pasiekė didžiausias aukštumas.
Jos amžininkai, priešinęsi Barboros santuokai su karaliumi, dažniausiai ją vaizdavo negatyviai, kaltino Barborą Radvilaitę paleistuvyste ir raganavimu. Jos gyvenimas buvo apsuptas daugybės mitų ir gandų. Nuo XVIII a. Barboros Radvilaitės gyvenimas imtas vaizduoti romantinėje šviesoje kaip didžios ir tragiškos meilės istorija. Ji tapo posakio „meilė nugali viską“ pavyzdžiu, o besipriešinusi jos santykiams su Žygimantu Augustu Bona Sforca – tipišku neigiamu herojumi. Šiame įvaizdyje Barbora Radvilaitė tapo daugybės poemų, spektaklių, filmų ir kitų meno kūrinių heroje.
