Marijos Teresės Rožanskaitės (1933-2007) kūryba išsiskiria moderniosios lietuvių dailės kontekste. Dailininkė išgarsėjo "medicininiais" paveikslais: širdies operacijų, rentgeno laboratorijų ir ligoninių scenomis. Menininkei labai svarbus žiūrėjimo procesas: ne tik žiūrėjimas į paveikslą, bet ir per jį, į atsiveriančias vidines kūrinio erdves. Žiūrovo, personažų ir juos stebinčių prietaisų žvilgsniai susikerta drobėje. Paroda sukonstruota tarsi rentgeno aparatas, kuris rentgenu nufotografuoja ir dailininkės kūrinį, ir jo žiūrovus.
Rožanskaitė ne tik diagnozavo sovietinės visuomenės ligas, bet ir dokumentavo lemtingus istorinius įvykius: trėmimus, kuriuos pati patyrė, pasipriešinimą, įkaitų krizę. Tapybos darbuose, asambliažuose, akcijose ir instaliacijose ji vaizdavo ribines situacijas ir neramias erdves, kuriose buvo aiškūs žmonių ir mašinų, individų ir visuomenės susidūrimo ženklai. Fiksuodama egzistencinių pokyčių, gimimo, ligos ir mirties akimirkas, ji naudojo aštrius spalvų derinius, fotorealistinę poparto estetiką ir rastus objektus.
Pagrindinės Rožanskaitės kūrybos temos ir skiriamieji bruožai iliustruojami įvairiose parodos dalyse: Tarp erdvės ir abstrakcijos, Medicininės erdvės, Kita veidrodžio pusė, Kryžiaus kelio stotys, Asambliažinė architektūra, Etnografinis žvilgsnis ir Ekologijos ausis. Menininkės darbai - tai tarsi rentgeno spinduliai, atspindintys nesuvaidintą tikrovę, kuri šiandien atrodo dar aktualesnė.
