Lietuvos ir JAV dramaturgas, literatūros istorikas, kritikas, žurnalistas.
Mokėsi Kauno „Aušros” gimnazijoje, 1944 m. Kauno jaunimo teatro aktorius. Frontui artėjant pasitraukė į Vokietiją, gimnaziją baigė Liubeke. 1946–1949 m. studijavo Pabaltijo universitete Hamburge, 1949 m. atvykęs į JAV, 1952 m. baigė lituanistikos ir slavistikos studijas Pensilvanijos universitete ; vienas iš paskutiniųjų Vinco Krėvės studentų.
Pensilvanijos universiteto muzikos bibliotekos vedėjas. Bendradarbiavo JAV lietuvių spaudoje, daugelį jo pjesių spausdino žurnalas „Metmenys“.
Scenai pradėjo rašyti nuo 1951 m. Į avangardizmą pasuko jau pirmąja pjese „Pypkė“. Daugelis jo dramų yra trumpos, kaip novelės, dažniausiai su dviem-trim veikėjais, veiksmas koncentruojamas apie vieną temą ar motyvą. Atskirą grupę sudaro „rimtieji“ K. Ostrausko kūriniai. Tai pjesės, kuriose vyrauja ne tiek komizmas, kiek tragiškieji būties aspektai: „Duobkasiai“ (1964–1965 m.) – tai „Hamleto“ kapinių scenos parafrazė; „Gyveno kartą senelis ir senelė“ (1963–1969 m.) – čia jaučiama aliuzija į S. Beketo „Belaukiant Godo“. Muzikaliausiu K. Ostrausko kūriniu vadinamas „Kvartetas“ (1969 m.). Taip pat yra parašęs keletą filosofinių pjesių: „Ars amoris“ (1979 m.), „Anna ir Emma“ (1989 m.) ir kt.
