1953–1959 m. studijavo tapybą Lietuvos dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).
1960–2001 m. Vilniaus dailės mokyklos (dabar Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla) mokytojas.
Nuo 1966 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
LSSR komjaunimo premijos laureatas (1970 m.). LSSR nusipelnęs meno veikėjas (1985 m.).
Ankstyvieji paveikslai tapybiški, koloristiniai, kartais akademiški. Vėlesnei tapybai būdinga racionalumas, dokumentiškumas, išryškinta erdvinė plokštuminė kompozicijos struktūra, montažiškumas, piešinio ir formos svarba, sąlygiškos spalvos, ryškūs akcentai, nerimastinga nuotaika. Kūryboje daug eksperimentavo, naudojo įvairias medžiagas (dervas, emalį), technikas (koliažą, asambliažą, savo paties atrastą, nors jau siurrealistų naudotą fumažą, kitas), vienas pirmųjų Lietuvoje kūrė fotorealizmo stiliumi. Nutapė figūrinių kompozicijų karo, taikos, darbo, jaunystės, sporto, kosmoso užkariavimo ir kita tematika („Rekviem fašizmo aukoms“ I–III, „Hirosima“, visi 1968 m.; „Taikos dekretas“ I–III, 1969 m.; „Šachmatininkai“, 1971 m.; „Darbininkai“ I–II, 1973 m.; „Mano prisiminimai apie karą“, 1975 m.; „Astronomai“, 1977 m.; „Anatomijos paskaita“, 1979 m.), portretų (sūnaus, 1969 m.; Vytauto Šerio, 1974 m.; Algimanto Marcinkevičiaus, 1975 m.; žmonos – „Negatyvinis portretas“, „Naktį“, abu 1978 m.), peizažų („Peizažas“, 1973 m.; „Žaibas“, 1975 m.; „Naktis“, 1976 m.; „Pavasaris“, 1977 m.; „Alyvmedžiai“, 1980 m.; „Medis“, 1981 m.; „Mėnulio užtemimas“, 1984 m.; „Ruduo“, 1985 m.; „Supjaustytas peizažas“, 1989 m.). Vėlyvojoje kūryboje vyrauja peizažai, natiurmortai su gėlėmis, šeimos portretai („Šeimos portretas Marijos Rožanskaitės instaliacijos fone“, 2005 m.); nuliejo akvarelių. Paskelbė minčių apie kūrybą.
