Dailininkė ir pasakų rašytoja, karpinių autorė, knygų „Drugių karalystė“, „Dievdirbio širdis“ kūrėja Albina Žiupsnytė.
2024 su Aleksandru Žarskumi spėjome išleisti jos 14-os pasakų knygą „Dievdirbio širdis“, iliustruotą 170-čia jos piešinių ir 4 paveikslais. Ne Anderseno. Albinos. Jeigu norite, kad Jūsų vaikai užaugtų lietuviais. Laikas Lietuvos dailėje dar laukia Albinos. Nes gyvenimo jai neužteko, kad viešumoje būtų tinkamai pastebėtas, nekalbant apie įvertinimą.“ Grafikės rankose gimė ne tik gražiausi karpiniai iš popieriaus, paveikslai, knygos, bet ir tekstilės dirbiniai. Gausiai apdovanota talentais, bet visą gyvenimą neįgaliojo vežimėlyje praleidusi moteris spinduliavo pozityvumu. A. Žiupsnytė vaikystę praleido Kėdainių rajone, tarp Krakių ir Dotnuvos. Augo pasiturinčioje šeimoje. „Esu mamai labai dėkinga už meilę, kurią rodė visą gyvenimą. Sakydavo, kad neliūdėčiau, kad ne taip vaikštau ar ne taip atrodau. Svarbiausia, kad turiu protą, kad matau, kad girdžiu, o aklieji nemato, kaip gėlės žydi, kurtieji negirdi, kaip paukščiai čiulba. Ir man atrodydavo taip baisu, kad jie negirdi ir nemato šito“, – LRT laidoje „7 Kauno dienos“ pasakojo dailininkė. Menininkės šeimoje didelis dėmesys buvo skiriamas išsilavinimui. Trejus metus A. Žiupsnytė mokėsi neįgaliųjų internate, vėliau įstojo į J. Naujalio meno mokyklą Kaune. Ten baigė aliejinę tapybą. Dailininkės darbai neapsiribojo vien aliejine tapyba. Ji tapė ant šilko, raižė ant medžio, piešė ant keramikos dirbinių, kūrė skulptūroms eskizus. Darbuose – tikėjimo bei gamtos motyvai. Religiniais simboliais ir smulkiomis detalėmis išmargintais darbais menininkė perteikė savo pasaulėžiūrą: „Aš kalbu metaforomis apie tikėjimą. Matau pasaulį kaip ištisą metaforą, kuri kalba apie Dievą.“ Šviesaus atminimo kūrėja ne tik tapė, bet ir kūrė karpinius. Karpydavo ir A. Žiupsnytės mama. Ji ir išmokė dukrą šios technikos. O apie gamtą kalbėdavo ne tik paveikslais, bet ir knygomis. Pasivadinusi Mažosios Giraitės slapyvardžiu, parašė ir išleido tris knygas, pati jas ir iliustravo.
