Paquito D'Rivera - kubiečių kilmės amerikiečių alto saksofonininkas, klarnetininkas ir kompozitorius. Jis buvo kubiečių songo grupės "Irakere" narys, o nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio įsitvirtino kaip grupių lyderis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jo švelnus saksofono skambesys ir dažnas lotynų džiazo ir klasikinės muzikos derinimas tapo jo vizitine kortele.
Francisco de Jesús Rivera Figueras gimė 1948 m. birželio 4 d. Havanoje, Kuboje. Jo tėvas grojo klasikiniu saksofonu, linksmino sūnų Duke'o Ellingtono ir Benny Goodmano plokštelėmis, prekiavo muzikos instrumentais. Jis vesdavosi D'Riverą į tokius klubus kaip "Tropicana" (į kurį dažnai užsukdavo jo draugai muzikantai ir klientai) ir į koncertines grupes bei orkestrus.
Būdamas penkerių metų, D'Rivera pradėjo lankyti tėvo saksofono pamokas. 1960 m. jis pradėjo lankyti Havanos muzikos konservatoriją, kur mokėsi groti saksofonu ir klarnetu bei susipažino su Chucho Valdesu. 1965 m. jis buvo Kubos nacionalinio simfoninio orkestro solistas. Kartu su Valdesu įkūrė "Orchestra Cubana de Música Moderna", o 1973 m. - grupę "Irakere", kurioje susiliejo džiazas, rokas, klasikinė ir kubietiška muzika.
Be 1980 m. D'Rivera tapo nepatenkintas daugelį metų Kuboje jo muzikai taikytais suvaržymais. Interviu televizijai "ReasonTV" D'Rivera prisiminė, kad Kubos komunistų valdžia apibūdino džiazą ir rokenrolą kaip "imperialistinę" muziką, kuri 1960-1970 m. buvo oficialiai nerekomenduojama, o susitikimas su Che Guevara paskatino jo norą išvykti iš Kubos. 1980 m. pradžioje, gastroliuodamas Ispanijoje, jis paprašė prieglobsčio Amerikos ambasadoje, palikdamas žmoną ir vaiką, pažadėjęs juos išsivežti iš Kubos[reikalingas šaltinis]
Atvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, D'Rivera sulaukė didelio palaikymo sau ir savo šeimai. Jo motina Maura ir sesuo Rosario 1968 m. paliko Kubą ir tapo JAV pilietėmis. Maura daug metų dirbo JAV mados pramonėje, o Rosario tapo gerbiama menininke ir verslininke. Paquito susipažino su džiazo scena prestižiniuose Niujorko klubuose ir koncertų salėse. Išleidęs du pirmuosius solinius albumus "Paquito Blowin'" (1981 m. birželis) ir "Mariel" (1982 m. liepa), jis tapo savotišku fenomenu.
2005 m. D'Rivera parašė laišką, kuriame kritikavo muzikantą Karlosą Santaną dėl jo sprendimo per 2005 m. "Oskarų" apdovanojimų ceremoniją vilkėti marškinėlius su Che Guevaros atvaizdu, nurodydamas Guevaros vaidmenį vykdant mirties bausmes kontrrevoliucionieriams Kuboje, tarp kurių buvo ir jo paties pusbrolis.
D'Rivera yra koncertavęs tokiose salėse kaip Karnegio salė, grojęs su Nacionaliniu simfoniniu orkestru, Londono simfoniniu orkestru, Londono filharmonijos orkestru, Floridos filharmonijos orkestru, Bronkso menų ansambliu, Puerto Riko simfoniniu orkestru, Amerikos YOA orkestru, Kosta Rikos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Amerikos jaunimo filharmonijos orkestru ir Simono Bolivaro simfoniniu orkestru.
Per visą karjerą Jungtinėse Valstijose D'Riveros albumai sulaukdavo kritikų atsiliepimų ir patekdavo į džiazo topų viršūnes. Jo albumai pasižymėjo progresu, liudijančiu jo nepaprastus gebėjimus bebopo, klasikinės ir lotynų/karibų muzikos srityse. D'Riveros kompetencija peržengia muzikos žanrų ribas, nes jis yra vienintelis atlikėjas, kada nors pelnęs "Grammy" apdovanojimus ir klasikinės muzikos, ir lotynų džiazo kategorijose.
D'Rivera buvo 5-ojo ir 8-ojo kasmetinių nepriklausomos muzikos apdovanojimų, skirtų nepriklausomiems menininkams paremti, teisėjas.
