Aistė Kirvelytė, priklauso nuosaikiųjų tapybos reformatorių kartai, debiutavusiai XX a. 10-jo antroje pusėje. Kirvelytė „užkrėtė“ tapybą didžiuliais formatais, o tokie reklaminių tentų formatai savaime paradoksalizavo Lietuvos (neo)ekspresionistinės tapybos klišes. Antra, menininkė įvedė netikėtų (ekspresionistinei tapybai) teminių leitmotyvų (ypač eksploatuojant ironiją), kartais artimų ir pop menui.
Tačiau viena esminių menininkės „inovacijų“ ‒ (didelių formatų) drobių ciklai, konstruojami komikso (perskaitymo) arba netgi kinematografiniu principu. Dažnai Kirvelytės tapyba gali būti perskaityta tik tam tikro ciklo kontekste, o šio ciklo pasakojama „istorija“ arba koncepcija platesne prasme, atsiskleidžia artimame kino ar video montažui lygmenyje. Ne veltui, vienas pirmųjų Kirvelytės tapybos ciklų buvo skirtas būtent „kinui“ ar „fortografijai“. Tam tikras potėpių tirštyje ryškėjantis personažas žiūri priešais šviesą į kadrus foro ar kino juostelėje. Tuo pačiu, patį „žiūrinčiojo į juostelę“ tapybos darbų ciklą simboliškai galima traktuoti kaip foto ar kino kadrus.
Tai svarbus Kirvelytės tapybos aspektas, kadangi menininkė, iš pažiūros drastiškai nekeisdama (neo)ekspresionistinės tapymo manieros, iš esmės pakeitė tapybos (per)skaitymo principus, susiedama juos su tarpdisciplininio meno esme. Kirvelytės tapybinių taktikų „gudrybė“ ta, kad jos tapybą (ciklus) galima skaityti „tradiciniu“ būdu, tačiau galima traktuoti ir kaip tam tikrą kadraciją, animacijos (principais veikiančią) rūšį.
Kirvelytė taip pat kuria ir (video) animaciją paradoksaliai kalbėdama apie tapybą ir tapybinę problematiką. Tokiu būdu jos kūrybos principas remiasi „reversu“ ‒ didelių formatų tapybos ciklai dažnai remiasi į foto, kino ar masinių komunikacijos priemonių (medijų) problematiką, o video ir animacija tarsi nukreipta į tapybai artimos formalios kalbos (de)konstrukciją.
Kirvelytės kūryboje dažnai pasitelkiama populiarių žurnalų, masinės komunikacijos medijų, kino, grafinės reklamos įvaizdinimo, (socio-ideologinio) naratyvo kūrimo, montavimo taktikos, išryškinant jų dirbtinumą, ironizuojant ir parodijuojant.
