1971 m. baigė Lietuvos dailės institutą, mokytojai Juozas Kėdainis, Gediminas Jokūbonis. 1968–1977 m. dėstė Vilniaus dailės mokykloje. Nuo 1971 m. dalyvavo parodose. Susidegino protestuodamas prieš Lietuvos okupaciją, prie Sovietų Sąjungos-Vengrijos sienos.
Reikšmingiausia kūrybos dalis – smulkioji skulptūra („Rytas“ 1974 m., „Kristoforas prie Vilnelės“ 1985 m., „Birželio rauda“, „Gulago madona“, „Europos pagrobimas“, visos 1989 m.). Sukūrė monumentalių dekoratyvinių skulptūrų („Barnabas išeina į jūrą“, 1977 m., „Naktigonė“ 1982 m., abi Klaipėdoje, „Versmė“, 1982 m. Ariogaloje, „Lakštingala“, 1985 m. Vilniuje), portretų („Spaustuvininkas Pranciškus Skorina“, 1974 m.), medalių (Kristijonas Donelaitis, Maironis, Vaižgantas, Antanas Gudaitis, 1984–1987 m.), memorialinių lentų, interjero kompozicijų („Pegasas kavinėje“, Literatų svetainė Vilniuje, 1985 m.). Skulptūras, jų sukūrė apie 100, kūrė iš medžio („Ąžuoliukas“, 1972 m.), terakotos („Autoportretas su O. Chajamo poezija“, 1976 m., „Per Lietuvą ėjo“, 1989 m.), bronzos („Senas parkas“, 1981 m.), daugiausia – individualia galvanoplastikos technika („Miegantis karalius“, 1980 m., „Nuotaka Prokrustui“, 1984 m.).
Kūriniai ekspresyvūs, juose derinama ironija, groteskas ir lyrizmas. Pomirtinės individualios parodos surengtos Vilniuje (1991–1992 m., 2003 m.), Kretingoje, Mažeikiuose (abi 2000 m.).
