- amerikiečių muzikantas, kompozitorius, dainininkas ir dainų autorius, žinomas dėl savo baritoninio dainavimo stiliaus ir senovinių sintezatoriaus garsų bei viduramžių bažnytinių manierų naudojimo - šis derinys dažnai lyginamas su 1980-ųjų gotikiniu popmuzikavimu. Jo ankstyvieji lo-fi įrašai numatė ir įkvėpė vėlyvąjį 2000-ųjų hipnagoginio popso judėjimą[9][10]. scenoje jis pasižymi intensyviu emocijų demonstravimu koncerto metu. Jis taip pat yra buvęs filosofijos dėstytojas Havajų universitete, kur vėliau apsigynė politikos mokslų daktaro laipsnį.
Mauso ankstyvoji įtaka buvo "Nirvana", Sydas Barrettas, Džimas Morisonas ir Viduramžių, Renesanso bei Baroko epochų kompozitoriai. 1998 m. jis paliko gimtąjį Ostino miestą Minesotoje ir pradėjo studijuoti eksperimentinę muziką Kalifornijos menų institute. Susibičiuliavęs su klasės draugu Arieliu Pinku (Ariel Pink) ir pirmą kartą kartu su juo dirbęs, jis ėmė labiau domėtis popmuzika. Didžiąją dalį pirmųjų dviejų albumų "Songs" (2006) ir "Love Is Real" (2007) muzikos jis įrašė į kasetinę juostą, naudodamas ankstyvojo 9-ojo dešimtmečio garso banką. Išleidus šiuos albumus, jie sulaukė daugiausia neigiamų vertinimų, ir tik po trečiojo albumo "We Must Become the Pitiless Censors of Ourselves" (2011 m.) sėkmės jis tapo plačiau pripažintas kaip nepriklausomas menininkas. Po penkerių metų viešų pasirodymų ir naujos muzikos leidybos pertraukos jis sugrįžo 2017 m. su albumu "Screen Memories".
Rašiniuose apie Mausą jo muzika dažnai siejama su akademiniu pašaukimu, nors pats Mausas neigia kūręs su estetine ar politine teorija. Jis sako, kad kai kuriose savo dainose siekia tyrinėti "pamirštas" elektronines paletes, harmonijas, kurios istoriškai buvo siejamos su "dieviškumu", ir tekstus, kurie seka tam tikromis socialinėmis idiomomis iki jų "absurdiškų išvadų". Jo disertacijoje "Komunikacija ir kontrolė" (2014) aptariama technologijų įtaka socialinei kontrolei.