buvo slovakų kompozitorius, vargonininkas, pianistas, choro vadovas ir muzikos mokytojas.
Štefano Németh-Šamorínskio vardas siejamas su jo gimtąja vietove Šamorinu, esančia trikalbėje Vakarų Slovakijoje, kuri iki 1927 m. slovakų kalba buvo vadinama Šamorinu (vengriškai Somorja, vokiškai Sommerein). Pagrindinį muzikinį išsilavinimą gavo iš savo tėvo, mokytojo ir choro vadovo. Būdamas dešimties metų jau grojo vargonais mišiose. 1906-1914 m. mokėsi klarisių vienuolyno gimnazijoje Bratislavoje ir tuo pat metu lankė miesto muzikos mokyklą, kur mokėsi groti fortepijonu pas Aleksandrą Albrechtą ir smuiku pas Vilhelmą Antalffy. Nuo 1908 iki 1912 m. smuikavo Eugeno Kossovo vadovaujamame miesto simfoniniame orkestre ir Bratislavos bažnytinės muzikos draugijos berniukų chore prie Švento Martyno katedros. Studijas tęsė Budapešto muzikos akademijoje, kur jo mokytojai buvo Béla Bartókas (fortepijonas), Dezső Antalffy-Zsirossas (vargonai) ir Leó Weineris (kompozicija). 1915 m. jis turėjo nutraukti studijas, nes buvo pašauktas į frontą kaip kandidatas į karininkus. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui tęsė studijas, kurias baigė 1921 m. Vėliau lankė meistriškumo kursus Vienoje (fortepijono pas Franzą Schmidtą, vargonų pas Franzą Schützą). Németh-Šamorínsky tapo Bratislavos miesto muzikos mokyklos mokytoju, o 1921-1953 m. dirbo vargonininku Šv. 1924 m. jis taip pat buvo paskirtas Budapešto muzikos akademijos profesoriumi. Tais pačiais metais Bratislavoje jis įkūrė Bélos Bartóko chorą, su kuriuo koncertavo šalyje ir užsienyje ir kuriam vadovavo iki 1945 m. Nuo 1949 m. dėstė fortepijoną ir kamerinę muziką Atlikimo menų akademijoje, dabartiniame Bratislavos atlikimo menų universitete (VŠMU). Jis taip pat dirbo vargonininku ir sukūrė daugiau kaip trisdešimt instrumentų visoje Slovakijoje. Jo vardu pavadinta Šamorino pradinė meno mokykla.
