buvo latvių kompozitorius, pedagogas ir muzikos kritikas. Jis laikomas vienu iš Latvijos klasikinės muzikos tėvų.
Vītols, gimęs Valmieroje kaip mokytojo sūnus, 1880 m. pradėjo studijuoti kompoziciją Sankt Peterburgo konservatorijoje pas Nikolajų Rimskį-Korsakovą. Baigęs studijas 1886 m., jis liko konservatorijoje dėstyti kompozicijos ir 1901 m. pasiekė profesoriaus laipsnį. Tarp jo mokinių buvo Nikolajus Miaškovskis ir Sergejus Prokofjevas. Vītolas buvo artimas kolegų profesorių Aleksandro Glazunovo ir Anatolijaus Liadovo draugas; jis nuolat dalyvaudavo Mitrofano Beliajevo rengiamuose "Savaitgalio penktadieniuose" - reguliariuose žymių rusų kompozitorių susitikimuose Beliajevo namuose. Tuo metu Beliajevas buvo pagrindinis Vītolo leidėjas. Be akademinės veiklos, 1897-1914 m. Vītols taip pat dirbo muzikos kritiku laikraštyje "St Petersburger Zeitung".
1918 m. Vītols grįžo iš Rusijos į nepriklausomą Latviją ir ėmė vadovauti Latvijos nacionalinei operai. Kitais metais jis įkūrė pirmąją Latvijos muzikos konservatoriją, kuri vėliau jo garbei buvo pervadinta Jāzepo Vītolo Latvijos muzikos akademija, ir 1919-1944 m. joje vadovavo kompozicijos klasei. Žymiausi jo mokiniai, kuriems jis vadovavo, buvo Janis Ivanovas, Ādolfs Skulte ir Tālivaldis Ķeniņš. Jis taip pat prisidėjo prie Latvijos kompozitorių draugijos įkūrimo 1923 m. 1944 m. persikėlė į Liubeką Vokietijoje ir ten gyveno iki pat mirties 1948 m. Jo palaikai į Rygą sugrąžinti 1993 m.
Vītols buvo aktyvus ne tik kaip kompozitorius, pedagogas ir dirigentas, bet ir kaip pianistas bei produktyvus muzikos kritikas. Jis buvo Latvijos studentų brolijos "Fraternitas Lataviensis" narys.
Jo chorinė muzika, ypač "Gaismas pils" ("Šviesos pilis"), labai populiari tarp Latvijos chorų, dažnai įtraukiama į Latvijos dainų ir šokių švenčių repertuarą. Vītolo vokalinius ir chorinius kūrinius leidžia UAB "Musica Baltica" Rygoje. Jis mirė Liubeke.
