buvo benediktinų vienuolis, vargonininkas ir kompozitorius.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Benoit pirmą kartą pajuto, kad yra pašauktas į benediktinų vienuolio pašaukimą. Po 1918 m. paliaubų jis įstojo į rekolekcijas benediktinų Švento Mauricijaus ir Švento Maurio abatijoje Klervo (Clervaux) Liuksemburge, o 1919 m. įstojo į šią abatiją. Davęs įžadus (1921 m.) ir įšventintas į kunigus (1926 m.), jis buvo pavadintas Dom Paul Benoit. "Dom" - tai tradicinis titulas, suteikiamas benediktinams po įžadų.
Benoit pradėjo mokytis muzikos būdamas septynerių metų, iš motinos imdamas fortepijono pamokas. Vargonuoti jis mokėsi pas mademoiselle Hess, Nansi Notre Dame katedros vargonininko dukterį. Po kunigystės šventimų jis mokėsi vargonuoti pas Albertą Leblaną, buvusį Notre Dame katedros Liuksemburge vargonininką. Vėliau mokėsi pas Augustiną Piersoną, Versalio Švento Liudviko katedros vargonininką, kurio brolis taip pat buvo Klervo vienuolis. Čia jis susipažino su Johanno Sebastiano Bacho ir Louiso Vierne'o muzika, padariusia įtaką jo paties kūrybai. Tuo metu jis teikė vargonavimo pamokas Klervo apylinkių vargonininkams.
1931 m. Benoit perėmė Mutin-Cavaillé-Coll vargonų (3 manualai, 20 stotelių) vargonininko pareigas abatijoje, pakeisdamas savo pirmtaką, turėjusį sveikatos problemų. Nors Benoito jau vaikystėje buvo sukūręs nedidelių kūrinių, būtent tuo metu jis pradėjo rimtai kurti. Autobiografijoje[reikalingas šaltinis] jis teigė, kad įkvėpimo sėmėsi iš J. S. Bacho (kontrapunktas), Louis Vierne'o (chromatizmas), Claude'o Debussy (laisva ritminė struktūra) ir Maurice'o Ravelio (chromatizmas). Pagrindinis jo įkvėpimo šaltinis buvo grigališkasis choralas, kurį jis kasdien girdėjo vienuolyno liturgijoje. Benoit kompozicinį stilių galima apibūdinti kaip melodinį-pentatoninį, kartais su impresionizmo harmonine įtaka. Jis meistriškai naudoja devynetus, vienuoliktus ir tryliktus, o melodija dažnai skamba su pritariamaisiais akordais. Savo dvasinio vadovo patarimu Benoit kompozicijoms naudojo asmeninės maldos laiką vienuolyno celėje, nes taip galėjo būti arti Dievo. Benoit kūrė tik Dievui ir niekada nekoncertavo viešai.
2015 m. Benoit susipažino su Domu Georges'u Chopiney, kuris buvo ką tik persikėlęs į Klervo abatiją ir tapo jo padėjėju prie vargonų bei geru draugu. Šopenjė savo nekrologe Benua rašė, kad, be muzikos, Benua - panašiai kaip Olivjė Mesianas (Olivier Messiaen) - labai mylėjo augalus ir gyvūnus. Jis mėgo pasivaikščioti po mišką, grožėtis pelkėmis ir stebėti gyvūnus (paukščius, drugelius ir net vabzdžius.) Jis taip pat buvo įsitraukęs į nedidelės meteorologinės stoties veiklą.
Kaip aprašė Chopiney, Benoit buvo sudėtinga asmenybė. Viena vertus, jis buvo drovus, jautrus ir nedrąsus žmogus, kuriam labai reikėjo meilės ir pripažinimo, tačiau jam buvo sunku užmegzti santykius su kitais žmonėmis. Kita vertus, jis kartais būdavo pavydus ir galėjo būti labai valdingas, net autoritariškas, nors iš esmės buvo labai nuolankus žmogus. Jis taip pat pasižymėjo sentimentalumu, tam tikru naivumu ir entuziazmu. Savo straipsnį Chopiney baigia tokiais žodžiais: "Prancūzų kalba: Jis taip pat buvo vienas iš svarbiausių savo vaikų. [...] Il avait une âme d'enfant, limpide, naïve et candide." (angl: "Galiausiai Dom Benoit niekada nebuvo niekuo kitu, kaip tik vaiku [...] Jis turėjo vaiko sielą, tyrą, naivią ir nekaltą.")
Benoit mirė 1979 m. balandžio 10 d. Klervo mieste ir paliko didžiulį vargonų kūrinį, kurio didžioji dalis dar nebuvo publikuota.
