Česlovas Milošas ✝

žymus lenkų poetas, intelektualas, Nobelio literatūros premijos laureatas. Vienas iškiliausių XX a. Europos ir Amerikos modernizmo autorių, lyginamas su Tomu Sternsu Eliotu (Thomas Stearns Eliot), Ezra Paundu (Ezra Pound). Kartais vadinamas XX a. Dante. Tai didžiausias rašytojas, modernizmo laikais tęsęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasakojimą.
Gimė savo senelių, Lietuvos dvarininkų Kunotų namuose – Šetenių dvare prie Nevėžio, netoli Kėdainių. Iš šio tradicinio bajorų dvaro išsinešė stiprų prigimtinės, lokalios, organiškos Lietuvos kultūros pojūtį – pasaulio, kurio vėliau išryškėjęs sudėtingumas ir priešpriešos tapo viena tvariausių Milošo kūrybos ir mąstymo versmių. Senelių dvaro gyvenime buvo neatskiriamai susipynę skirtingi pradai – lenkiškosios Lietuvos bajorijos kalba, unijinis Respublikos patriotizmas, XIX a. sukilimų atmintis, Vilniaus lenkų romantizmo poezijos skaitiniai, lietuviška kaimo aplinka, namuose girdima lietuvių kalba, senos dainos, archajiškų tikėjimų persmelkta katalikybė ir Kėdainių krašto protestantizmo maištingumas, savitas „Lietuvos širdies“ kraštovaizdis.
Tapatybė, kurią Milošas paveldėjo iš savo gimtųjų namų, buvo keliasluoksnė – atsiverdavo veikiau kaip ilgas pasakojimas apie bajorų giminę, gyvenusią prie Nevėžio mažiausiai nuo XVI a., negu kaip aiški formulė. Lenkiškai kalbėjusi giminė vis dar puoselėjo orių LDK palikuonių savivaizdį: „Mano šeima laikėsi atskirumo kulto – tartum škotiškojo, vališkojo ar bretoniškojo atskirumo. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo ‚geresnė‘, Lenkija buvo ‚blogesnė‘, nes ką ji būtų veikusi be mūsų, be mūsų karalių, poetų ir politikų?“ Savo močiutę Juzefą, Šetenių dvaro šeimininkę, Milošas vadino grynu lietuvišku tipu, o jos giminę Siručius – itin vietine kiltimi. Vis dėlto romane Isos slėnis yra vaizduojamas močiutės pyktis, kai jos vaikaitį pradeda mokyti lietuvis, „chamas“: „ji nesutiko pripažinti, kad iš viso egzistuoja kažkokie lietuviai, nors jos pačios nuotrauka galėjo iliustruoti knygą, pasakojančią apie tai, kokie žmonės nuo amžių gyveno Lietuvoje“. Tuo tarpu jos vyras, Milošo senelis Zigmantas Kunotas, garsėjo kaip dvarininkas „litvomanas“, samdęs lietuvių kalbos mokytoją aplinkinių kaimų vaikams ir valstiečių laikytas savu. Milošo motina Veronika dvare taip pat įkūrė mokyklą valstiečių vaikams. Milošas kaip tik iš jos, iš jos giminystės linijos kildins savo lietuviškąją tapatybės dalį, knygoje Tėvynės ieškojimas rašys apie „motiną, kurios gilus prisirišimas prie Lietuvos mane iki šiol jaudina“. Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrus nepriklausomoms valstybėms ir įsiplieskus konfliktui dėl Vilniaus, motina turėjo du pasus – ir Lietuvos, ir Lenkijos, kuriuos kaitaliodavo, kai reikėdavo kirsti akliną demarkacinę liniją tarp Vilniaus ir Kauno. Lietuviškame jos pase įrašyta pavardės forma – Veronika Milošienė, sūnaus vardas taip pat lietuviška forma – Česlovas. Tačiau šeima tarpukariu apsigyveno ne Lietuvoje, o Lenkijos užimtame Vilniuje (ypač dėl tėvo, gana priešiško Lietuvos Respublikai, pažiūrų) ir savo vaikus leido į lenkišką gimnaziją.
Žmonėms, paveldėjusiems istorinę Lietuvos bajorų tapatybę, kurioje lenkų kultūros ir lietuviškojo patriotizmo sluoksniai klojosi vienas ant kito, XX a. pradžioje teko rinktis: arba – arba. Modernusis nacionalizmas ir karinis dviejų valstybių konfliktas reikalavo aiškių tautinio tapatumo apibrėžčių. Vadintis dvikalbiu ar dvitaučiu, kaip Lietuvoje ir Lenkijoje save būtų galėjęs apibūdinti ne vienas bajoriškos kilmės asmuo, neleido nei viena, nei kita pusė. Vėliau Milošas teigė, kad natūraliausiai jaustųsi būdamas Lietuvos lenkų poetu, tačiau istorija tokios galimybės nesuteikė.
Milošui teko pereiti daugybę XX a. vidurio išbandymų, ideologinių pinklių, emigracijos sunkumų, patirti nepritapimą ir vienišumą, kol jo paties sąmonėje išryškėjo paveldėtas tapatybės branduolys. Keistas, senamadiškas ir nedaug kam suprantamas (ypač gyvenant JAV, Ramiojo vandenyno pakrantėje), bet stiprinęs nepriklausomą poeto laikyseną: „Aš pats save laikau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmogumi; mielai apibūdinčiau save taip, kaip mano profesorius Sukiennickis, kuris sakosi esąs lenkiškai kalbantis lietuvis“ (Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas. Pokalbiai su Aleksandru Fiutu). Tokia „netaisyklinga“ tapatybė Milošo kūryboje, ypač parašius romaną Isos slėnis (1955), buvo tartum pakelta „antruoju laipsniu“ ir tapo originalios vaizduotės, itin turtingos poetinės kalbos, gilių filosofinių idėjų, žmogaus laisvės gynimo atrama. Kitaip tariant, Kunigaikštystę Milošas pakylėjo į universaliųjų vertybių lygmenį.
Paradoksalu, bet vaikystės laikas senelių namuose Šeteniuose, kuriuos Milošas vadino „žemės rojumi“, buvo gana trumpas – reikšmingiausiais laikytini 1918–1921 m. iki mokslų Vilniaus Žygimanto Augusto berniukų gimnazijoje pradžios ir kelerios vėlesnės vasaros atostogos. Milošo tėvas Aleksandras buvo inžinierius, Rygos politechnikumo absolventas, dirbo tolimose Rusijos imperijos gubernijose, kur tiesė kelius ir geležinkelius. Tad dvimetis Česlovas su motina išvažiavo paskui tėvą į tolimus Rusijos rytus; ten šeimą sulaikė ir prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, Rusijos revoliucija. Penkeri ankstyvosios vaikystės metai, praleisti Rusijoje, suformavo, anot poeto, ankstyvus jo rusų kalbos įgūdžius, kurių prireikė ir Vilniuje, šeimai apsigyvenus Pakalnės gatvėje, kur Česlovas žaidė su rusakalbių Vilniaus žydų vaikais. Bet taip pat revoliucijos metai Rusijoje įsismelkė pasaulio griūties, katastrofos pojūčiu, kuris vėliau nuolat lydėjo Milošo istorijos apmąstymus.

Vėliau rusų kalba poetui pravertė, anot jo, „sociopolitiniams tikslams“ – domintis komunizmo ideologijos kilme ir sovietinio totalitarizmo poveikiu žmogaus sąmonei (knyga Pavergtas protas (1953) tapo pasaulio sovietologijos klasika), taip pat gilinantis į rusų religinę bei egzistencinę filosofiją, kurią Milošas regėjo kaip visos Europos dvasinės dramos epicentrą. Neatsitiktinai emigracijoje tapęs JAV Berklio universiteto profesoriumi, greta lenkų literatūros kurso skaitė kursą apie Fiodorą Dostojevskį – rašytoją, kuris, anot Milošo, ėmėsi spręsti „nepaprastai sudėtingą filosofinę lygtį, apmąstytą taip, kad neliktų jokios išeities, neliktų jokių palengvinimų“ (Ulro žemė). Pirminės vaikystės patirtys buvo išaugintos iki labai didelės mąstymo erdvės.
Vaikystėje svajojęs tapti gamtininku (gamtiška, kūniška, erotiška vaizduotė ryški visoje jo kūryboje), 1929 m., baigęs gimnaziją, Milošas įstojo į Vilniaus Stepono Batoro universitetą studijuoti teisės. Įsitraukė į universitete veikusią jaunų literatų bendriją „Originaliosios kūrybos sekcija“, taip pat į Akademinį klajūnų klubą – demokratišką studentų sambūrį, kuris snobiškoms nacionalistinėms studentų korporacijoms priešino laisvūnišką „valkatavimo“ – vagabundiškų kelionių po Vilniją, Lenkiją ir Europą – praktiką. Šios draugijos savitai tęsė Vilniaus universiteto studentiško gyvenimo tradiciją – XIX a. pradžios filomatų, filaretų, šubravcų, spindulingųjų veiklą. Ir senojo universiteto atmosfera, ir jaunimo maištingumas, ir aštrios diskusijos dėl pasaulėžiūros bei modernios kūrybos tartum savaime jungė Milošo kartą į ilgą miesto kartų grandinę – iki pat Adomo Mickevičiaus.
Dvidešimtmetis Milošas kartu su bičiuliais – populiariu jaunu poetu Teodoru Buinickiu (Teodor Bujnicki), Ježiu Zagurskiu (Jerzy Zagórski), Stefanu Jendrichovskiu (Stefan Jędrychowski), Henriku Dembinskiu (Henryk Dembiński) ir kitais netrukus susibūrė į atskirą „Intelektualų klubą“, kurio susitikimai dažniausiai vykdavo Rudnickio kavinėje priešais Vilniaus arkikatedrą (tai buvo žymiausia Vilniaus literatūrinė kavinė, kuri sovietmečiu vadinosi „Literatų svetaine“; dab. Gedimino pr. 1). Ten diskutuodavo šiuolaikinės lenkų literatūros, jos perspektyvų, avangardinės poetikos klausimais. Jaunuosius intelektualus siejo maišto prieš veidmainiškas tarpukario visuomenės vertybes nuotaika, jautrumas socialinei neteisybei prasidėjus 1930-ųjų pasaulio ekonomikos krizei, noras priešintis Vilnijos, atsilikusios nuo modernaus progreso, provincialumui, alergija nacionalizmui, pagaliau pačioje miesto atmosferoje tvyrojusi artėjančios istorinės pervartos, katastrofos nuojauta. Visa tai kristalizavosi į kairiąsias pažiūras, marksizmą, avangardo literatūrą, netgi galios kultą. Vėliau, kritiškai svarstydamas tokius jaunystės pasirinkimus, Milošas įžvelgė gilesnę tendenciją, kuria būtų galima paaiškinti ir tarpukario Lietuvos rašytojų kairėjimą, tuo pat metu Kaune gimusios grupės „Trečias frontas“ paskatas.
1931 m. pasirodė Vilniaus laikraščio Słowo (Žodis) priedas Żagary (nuo lietuviško žodžio „žagarai“), leistas jaunų avangardistų ir tapęs naujos literatūrinės grupės centru. Milošas buvo vienas aktyviausių šio sambūrio dalyvių, rašė leidiniui avangardinius tekstus (raiškūs jau patys tekstų pavadinimai, pvz.: „Sultinys iš vinių“, „Eilėraščiai apsėstiesiems“, „Blusų teatras“). Grupė labai svarbi lenkų avangardinės poezijos raidoje, o atskiri jos dalyviai – pokario politinėje istorijoje. Jos veikėjų keliai vedė nuo Tauro ir Bokšto gatvių bendrabučių bei diskusijų prie pigios sriubos studentų valgykloje iki Nobelio premijos (Milošo atveju) arba ministrų fotelių socialistinės Lenkijos vyriausybėje. Skiriamasis „Žagarų“ bruožas – katastrofizmas, kūryba, savo poetine raiška artima ekspresionizmui ir siurrealizmui, nenukirtusi ryšių ir su Romantizmu (ypač Mickevičiumi), pabrėžianti pamatinių Europos vertybių krizės jausmą, egzistencinį nerimą dėl aklo techninio progreso ir totalitarizmo padarinių, krikščionybės merdėjimo pojūtį – artėja Paskutinysis Teismas, bet be išganymo. Eilėraštis yra įtemptai ieškančios išeičių, karščiuojančios sąmonės vizija. Tai gana filosofiškas avangardas, kuris siekė sujungti du moderniosios pasaulėžiūros sparnus – neokatalikiškąjį ir marksistinį; vėliau šitie abu sparnai išsiskyrė, bet jų jungtis rodė stiprų grupės intelektinį užtaisą (Milošas ir vėliau tapatinsis tik su intelektualiai stipria lenkų literatūra, pabrėš intelekto gyvybės, filosofijos reikšmę poezijai). „Žagarų“ sambūris išsiskyrė ir savo kultūrinio liberalumo, LDK tolerancijos pabrėžimu, dėmesiu skirtingoms Vilniaus krašto tradicijoms – žydų, baltarusių, lietuvių naujausiai literatūrai, traktavo jas ne tik kaip regioninės egzotikos reiškinį, bet ir kaip kultūrinio dialogo partneres. 1934 m. išleistas lietuvių kultūros tematikai skirtas Žagarų numeris (jame publikuota ištrauka iš Kristijono Donelaičio Metų ir modernistų, pvz., Kazio Borutos, vertimai). Tais pačiais metais grupė skilo – dalis jos narių nuėjo marksizmo ir bendradarbiavimo su pogrindine komunistų partija keliu, kita dalis nuo to kelio vis labiau atsiribojo. Tarp pastarųjų buvo ir Milošas.
1933 m. Vilniuje išėjo pirmoji Milošo poezijos knyga Poema apie sustingusį laiką (Poemat o czasie zastygłym). Tačiau savarankiško poetinio balso debiutu, jau nebesekančiu kairiojo avangardo programa, Milošas laikė 1936 m. rinkinį Trys žiemos (Trzy zimy). Milošo tekstuose ima jungtis labai sodri tikrovės, žemės, daiktų, kūno, eroso patirtis ir filosofinės įžvalgos, kurios apnuogina žmogaus vidinį skausmą, istorijos grėsmę, blogio ir gėrio pradų įtampą. Eilėraštis kuriamas tartum esminis pokalbis, prieštaraujančių vienas kitam balsų dialogas, polifonija. Išėjus šiai knygai, Milošas buvo pastebėtas kaip vienas iškiliausių jaunosios lenkų poezijos kūrėjų katastrofistų. Poeto brandai nemažai davė Paryžiuje praleisti 1934 m. Dar 1931 m. nutrūktgalviškos Klajūnų klubo iškylos kanojomis po Europą metu pasiekęs Paryžių (Milošo kanoją apvertė sūkuriai ties Reino slenksčiais, o putotoje srovėje nuskendo kuprinė su visais pinigais ir dokumentais), studentas iš Vilniaus susipažino su savo giminaičiu poetu mistiku, Lietuvos Respublikos diplomatu Oskaru Milašiumi. Tolesnis jų bendravimas atvėrė pradedančiam poetui kitus intelektinius ir kūrybinius horizontus negu Vilniaus avangardo aplinka, padėjo suvokti literatūrinės mados sąlygiškumą, Europos literatūros tradicijas, poezijos ne tik kaip kalbinio žaidimo, bet kaip esmingos civilizacijos jėgos vaidmenį. Vaidmenį, kurį poetas, gavęs Nobelio premiją ir pakviestas į Harvardo universitetą skaityti paskaitų apie poeziją, įvardijo kaip „aistringą tikrovės ieškojimą“, dalyvavimą visos žmonijos sąmonės kaitoje.
Grįžęs iš studijų Paryžiuje, iki 1936 m. pabaigos Milošas dirbo Vilniaus radijuje, rengė kultūros laidas, kol vaivados nurodymu buvo išmestas iš darbo už tai, kad skyrė per daug dėmesio tautinėms mažumoms – baltarusiams, lietuviams, žydams. Išvykimą gyventi į Varšuvą lydėjo vidinės emigracijos pojūtis, o gal ir gimtųjų šaknų nukirtimo per būsimas katastrofas nuojauta. Tai ryšku eilėraštyje „Mano tėvynėje“ – dar 1937 m. parašytame atsisveikinime su Lietuvos erdve (jame kalbama apie Alnų ežerą netoli Seinų, Lietuvos ir Lenkijos pasienyje, kur buvo Milošo giminei priklausęs Krasnagrūdos dvaras, atstatytas 2011). Paradoksalu, bet Milošo kūrybos autentiškumą galutinai išryškino tragiški Antrojo pasaulinio karo įvykiai. Nacistinei Vokietijai 1939 m. rugsėjį užpuolus Lenkiją, poetas jau dvejus metus dirbo Varšuvos radijuje. Su radijo žurnalistų grupe Milošas pakliuvo į artėjančio fronto suirutę, atsidūrė tarp pabėgėlių Rumunijoje. 1940 m. pradžioje keliems mėnesiams grįžo į Lietuvos atgautą Vilnių, tikėdamasis čia rasti prieglobstį. Tapo Naujosios Romuvos žurnalo bendradarbiu. Tačiau Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, 1940 m. vasarą, rizikuodamas gyvybe, naktį brisdamas per raistus, prie Kalvarijos perėjo sieną į nacių okupuotą Lenkiją, pasiekė Varšuvą.
Karo metais dirbo Varšuvos universiteto bibliotekoje nešiku (nacių valdžia nurodė perrūšiuoti bibliotekos knygas), savarankiškai išmoko anglų kalbą, ėmė versti anglų poeziją. Dalyvavo pogrindiniame lenkų kultūriniame gyvenime – pogrindinis 1940 m. Milošo eilėraščių rinkinys, pasirašytas prosenelio pavarde Jan Syruć (Jonas Sirutis), buvo pirmoji konspiraciniu būdu Varšuvoje išleista grožinės literatūros knyga. Tuo metu Milošas parašė keletą žymiausių savo kūrinių, įėjusių į pasaulinės poezijos aukso fondą, pavyzdžiui, eilėraštį „Campo di Fiori“, kuriame prabylama apie visuomenės abejingumą holokaustui kaip apie sąžinės pralaimėjimą. Kalbama apie nerūpestingą linksminimąsi karuselėje, pastatytoje prie pat Varšuvos geto sienos, už kurios 1943 m. pavasarį vyko didvyriškas žydų sukilimas, žiauriai numalšintas nacių – visas getas buvo sudegintas. Eilėraštis tiesiogiai reagavo į tikrovės įvykį, tačiau jame Milošas tiksliai atskleidė ir tai, kas iškilo jau po karo bei yra aktualu iki šiol, – kolektyvinės kaltės ir atsakomybės problemą. Sukrečianti holokausto realybė pamatoma iš universalios perspektyvos – kaip Romos gyventojų abejingumo, ant laužo sudeginus astronomą Džordaną Bruną (Giordano Bruno), pasikartojimas.
Karo metų Milošo eilėraščiuose pasiekiama tai, ką modernizmo poezija, atrodo, buvo galutinai atmetusi, – poetinio žodžio ir tikrovės ryšys. 1945 m. rinkinys Išgelbėjimas (Ocalenie) žymėjo naują poeto kūrybos ir biografijos etapą, jis vertinamas kaip lūžis lenkų literatūroje. Šioje knygoje išryškėjo eilėraščio kaip „talpesnės formos“ ieškojimas, būdingas visai Milošo kūrybai: eilėraščio tūris plečiamas taip, kad apimtų tikrovės ir žmogaus būklės, istorijos ir mąstysenos sudėtingumą, o kartu laikomasi aiškumo, tikslios formos, tvirto kalbos ritmo. Katastrofiška patirtis ne žlugdo kalbą, bet jai paklūsta. Poezijoje nebelieka nevilties ir žodžio beprasmybės pojūčio, ji sugrąžinama prie pagrindų, prie paprastumo, kuris savyje sutelkia įvairumą ir daugį – tarsi aguonos galva ar bijūno žiedas. Tai metaforos iš beviltiškiausiu karo laiku 1943 m. Milošo sukurto įspūdingo ciklo „Pasaulis. Naivioji poema“. Čia naiviu vaiko balsu pasakojama apie tokį darnų pasaulį, koks jis turėtų būti, – namai, sodas, tėvas ir motina, vaikiškos knygos, giria ir dangus, – bet iš tiesų liudijamos metafizinės tiesos, didžioji krikščioniškoji triada – tikėjimas, viltis ir meilė. Neva vaikiškomis eilėmis perteikiamas užslėptas teologinis traktatas (tas pats apibūdinimas tinka ir Isos slėniui). Ši poema kritikų vėliau įvertinta kaip Mickevičiaus kūrybos atitikmuo XX a. lenkų literatūroje.
Pasibaigus karui, dar 1945 m. pabaigoje Milošas tapo Lenkijos Liaudies Respublikos diplomatu, kaip kultūros atašė išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Dirbdamas Vašingtone, siekė kiek įmanoma laikytis politinio neutralumo, veikti lenkų kultūros labui ir plėsti akiratį. Galutinai perpratęs sovietinio totalitarizmo ideologijos grėsmę, prievarta grįsto valstybinio mechanizmo pražūtingumą, sąžiningos kūrybos neįmanomybę, nusprendė tapti politiniu emigrantu, nors nukirsti ryšius su pavergta tėvyne ir su lenkų kalbos auditorija Milošui buvo labai sunku. Tačiau 1951 m., kai į Varšuvą iškviestą Milošą valdžia pažadais ir grasinimais pabandė priversti kolaboruoti, rizikuodamas savo gyvybe ir artimųjų gerove, jis pasiprašė politinio prieglobsčio Prancūzijoje. Buvo priglaustas Paryžiuje nedidelės lenkų intelektualų bendrijos, susibūrusios apie demokratišką ir kritišką žurnalą Kultura, kurį redagavo Ježis Giedroicas (Jerzy Giedroyc; galima rašyti ir Jurgis Giedraitis), iš garsios Lietuvos kunigaikščių ir vyskupų Giedraičių giminės kilęs intelektualas ir politikas, laikęs save tikru LDK palikuoniu. Tačiau Paryžiaus Kultura tebuvo maža bendraminčių sala. Izoliuotas nuo kairuoliškos prancūzų literatų aplinkos kaip sovietijos kritikas, uždraustas socialistinėje Lenkijoje kaip „liaudies išdavikas“, lenkų emigracijos laikomas apsimetėliu ir įtariamas šnipinėjimu, atskirtas nuo Amerikoje likusios žmonos Janinos ir dviejų mažamečių sūnų (JAV buvusiam sovietiniam diplomatui atsisakė suteikti vizą), puolamas ir kairiųjų, ir dešiniųjų, Milošas išgyveno vieną sudėtingiausių savo biografijos tarpsnių. Kaip tik tuo metu parašė atvirą intelektualinę studiją apie savo ir artimų bičiulių išgyventą sovietinės ideologijos poveikį, apie kolaboravimo šaknis – esė Pavergtas protas (Paryžius, 1953), pirmąkart pelniusią jam tarptautinį pripažinimą (daugelyje pasaulio šalių Milošas ilgą laiką buvo žinomas visų pirma kaip šios esė autorius).
Sudėtingos gyvenimo patirtys, iš visų pusių puolamo emigranto vienišumas, išskirtos šeimos drama poetą įstūmė į kūrybinę aklavietę – tuo metu net manė, kad poezijos rašyti nebepajėgs. Vaduodamasis iš psichologinės krizės, kurį laiką gyveno Alpėse pas rašytoją Stanislavą Vincenzą (Stanisław Vincenz), kilusį iš Ukrainos, kuris tarsi turėjo dvasinio gydytojo galių. Savo namelyje Alpių priekalnėse jis Milošą bandė gydyti pasivaikščiojimais, gamtos, medžių stebėjimu, kaimo gyvulių lytėjimu (patarė Milošui dažniau įsižiūrėti arkliams į akis), grybų rinkimu, nes tam „žemaičių kaimo palikuoniui“ po visų jo išgyvenimų paryžiuose, varšuvose ir vašingtonuose reikėję būtent tokios „vilties terapijos“. Pirmasis kūrybinio atgimimo sugrįžtant prie žemės tekstas – eilėraštis „Mittelbergheim“. Viduramžiškame Alpių miestelyje, tarp senų vynuogynų, kur amžinu ratu tebesisuka ūkio darbai, grįžta vienybė su dosnia žeme ir dvasios galia – žemė pasirodo kaip delnas, žmogus – kaip jos pamažu brandinamas vaisius. Eilėraštis atrodo esąs apie naują sandorą su dievybe, lydėjusia nuo vaikystės, bet galbūt pamiršta, pasitraukusia, ta, kurios buvimu abejota. Šis tekstas Milošo kūryboje yra tarytum prologas romanui Isos slėnis, taip pat pradėtam rašyti „terapiniais tikslais“ sugrįžtant prie vaikystės, praleistos Lietuvoje, prie pirminių, sužeistą sąmonę gydančių patirčių.
Romanas, publikuotas 1955 m., gali būti perskaitytas kaip autobiografinis pasakojimas apie dingusį mažo dvarelio pasaulį Nevėžio slėnyje, tačiau drauge yra filosofinis gėrio ir blogio jėgų, veikiančių žmogaus prigimtyje, apmąstymas, bandymas suprasti, kodėl užsimezga žmogaus likimo drama, kokios šiapusinės ar anapusinės jėgos ją lemia. Daug realistinės, folklorinės medžiagos, kuri rekonstruojama iš atminties (lietuviški valstiečių papročiai, archajiški tikėjimai, dainos, dvaro gyvensena, pokalbiai, ūkio darbai, medžioklės). Tačiau tame tirštame, gyvame fone vyksta lemtingos individų dramos (tragiška Magdalenos meilė, Baltazaro pamišimas, Domciaus bedievystė). Upės vardas Isa – Nevėžio poetinis atitikmuo, kurio Milošas ilgai ieškojo romano pavadinimui: užrašinėjo, mintyse vardijo Lietuvos upes, gimtojo Kėdainių krašto, Žemaitijos, Prūsijos, Šveicarijos ir Prancūzijos vietovardžius. Taigi Isa – tartum bendrinis upėvardis, o jos slėnyje įžiūrima tai, kas ne tik lokalu, bet galbūt bendra visos Europos arealui, jame dar užsilikusioms senosioms žmogaus ir gamtos oikumenoms (graikiškai oikumenē – gyvenamasis pasaulis).
Įdomu tai, kad romano pradžia rankraštyje buvo kitokia, ji vėliau autoriaus išbraukta. Pagal pirminį sumanymą pagrindinis veikėjas Tomas buvo lietuvis (jam Milošas rankraštyje suteikė Valionio pavardę), turtingų lietuvių valstiečių vaikas, gimęs Ginių kaime ant Isos kranto, pasirinkęs kunigo, vėliau vyskupo kelią. Tad romanas prasidėjo nuo likimo siužeto, būdingo lietuvių kultūros asmenybėms ir stambiajai prozai, primenančio Antaną Baranauską, Maironį, Vaižgantą, Vinco Mykolaičio-Putino romaną Altorių šešėly. Tačiau trečiajame skyriuje Tomo namai vaizduojami jau kaip Ginių dvaras: ilga liepų alėja, žemas baltas namas, apaugęs laukinėmis vynuogėmis, tamsūs protėvių portretai valgomajame, braškantis salono parketas, paslaptinga kamarėlė, pilna cinamono, kavos ir gvazdikėlių kvapų, kurioje galima rasti net malūnėlį migdolams malti. Atrodo, kad iškilus vaikystės namų vaizdui autorius pajuto, jog eidamas kitu keliu negalėtų savojo pasaulio papasakoti iki galo autentiškai. Valstiečių namuose nebūtų daiktų, su kuriais susijusios pirminės rašytojo patirtys, jie būtų kitokie. Tad romanas natūraliai virto pasakojimu, primenančiu Mickevičiaus Poną Tadą, – dvaro pasaulis vaizduojamas kaip mikrokosmas, paniręs Lietuvos gamtoje, o žmonės yra apsupti ir veikiami jos mįslingų galių.
Reikšminga, kad tuo metu gyvendamas Paryžiuje, bendraudamas su žymiais lenkų ir prancūzų intelektualais (tarp jų – su Alberu Kamiu) Milošas užmezgė ryšius ir su lietuvių išeivija. Pirmiausia per savo Vilniaus laikų bičiulį, poetą, antologijos Žemė dalyvį Juozą Kėkštą, kuris dar tarpukariu buvo Milošo eilių vertėjas. Po karo atsidūręs Argentinoje, Kėkštas dirbo kelių tiesėju pampose, vėl ėmėsi versti Milošo poeziją į lietuvių kalbą. Milošo kūryba ypač traukė žemininkų kartos poetų dėmesį (galima pastebėti nemažai artimų jų bruožų), buvo publikuojama Literatūros lankų žurnale. 1955 m. Buenos Airėse pasirodė lietuviška Milošo kūrybos rinktinė Epochos sąmoningumo poezija, versta Kėkšto, su autoriaus įvadu, Kėkšto ir Alfonso Nykos-Niliūno palydimaisiais žodžiais. Tai buvo apskritai pirmoji pasaulyje išleista Milošo poezijos vertimų knyga dar iki jo, kaip poeto, tarptautinio pripažinimo. Įvade Milošas aiškiai pabrėžia Lietuvos gamtovaizdžio svarbą savo poetinei vaizduotei: „Mano vaizduotę suformavo lietuviškas panevėžio kaimas ir Vilniaus apylinkių miškai ir vandenys. Trakai, Žalieji Ežerai, Jašiūnai – man magiški vardai. Mano santykis su Mickevičiumi buvo ir tebėra labai gyvas. Jame man visiškai nėra ‚lietuviškos egzotikos‘, viskas sava“. Pirmą kartą lietuvių skaitytojams poetas imasi aiškinti savo sudėtingą kilmę iš senosios Kunigaikštystės, moderniųjų laikų tarsi neatitinkančią tapatybę: dabartinė epocha stumianti žmones į didelį maskaradą, kai gėdinamasi arba bijoma prisipažinti, kuo esama. Iškelia Oskarą Milašių kaip svarbų autoritetą, perspėja dėl perdėto Vakarų kulto, pabrėžia būtinybę reflektuoti visos Vidurio ir Rytų Europos likimą, sąmoningumą savo išeivystei. Išsako esminę nuostatą: šiais laikais poezija turėtų būti ne politinis įrankis ir ne „grynasis menas“, bet epochos sąmoningumo išraiška. Ir siunčia svarbią žinią lietuvių auditorijai: „šios knygos eilėraščiai nėra išversti į ‚svetimą‘ kalbą. Juk aš šią kalbą girdėjau aplink save vaikystėje. Juozas Kėkštas grąžina mūsų bendrajai tėvynei tai, kas didele dalimi yra jos nuosavybė“.
1960 m. Milošas buvo pakviestas dėstyti į Kalifornijos universitetą Berklyje, po metų apsisprendė su šeima pasilikti Amerikoje. Čia prasidėjo naujas kūrybos etapas – vienas po kito išėjo poezijos rinkiniai Karalius Popielis ir kiti eilėraščiai (1962), Užburtasis Gučio (1965), Miestas be vardo (1969), Kur saulė teka ir kur leidžiasi (1974) – viena didžiausių poeto kūrybos viršūnių. Intensyviai rašė esė knygas (pvz., rinkiniai Regėjimai ties San Francisko įlanka, Ulro žemė, Mokslų sodas, Pradedant nuo manųjų gatvių). Reikšmingiausia iš jų – Ulro žemė (1977), savita intelektualinė poeto autobiografija, atskleidžianti pasaulėžiūros horizontus, susijusius su religijos ir civilizacijos lūžiais, prasidėjusiais prieš kelis šimtmečius ir nulėmusiais modernios epochos veidą. Tai pirmiausia mokslinio ir religinio pasaulėvaizdžio atsiskyrimas, moderniųjų ideologijų ir technologijų grėsmė užvaldyti asmens sąmonę. Ieškodamas išeičių, Milošas atskleidžia tai, ką yra pavadinęs „slapta srove“ savo tekstuose – domėjimąsi kertiniais religiniais klausimais, mistine tradicija, krikščionybės atmestomis gnostikų ir manichėjų idėjomis, pagal kurias šis pasaulis – blogio sfera, tačiau jame „žmogus privalo išganyti visa, kas gyva“. Šiuo laikotarpu gimsta ir dvi lietuviškos tematikos poemos, vienos svarbiausių tarp didžiųjų Milošo kūrinių, – „Miestas be vardo“ (1964–1965) apie dingusį Vilnių bei „Kur saulė teka ir kur leidžiasi“ (1974).
Dėstydamas Berklyje, Milošas susipažino su žymiąja archeologe, vilniete Marija Gimbutiene, 1963 m. tapusia to paties Kalifornijos universiteto profesore Los Andžele. Bendraudamas su ja, poetas ypač domėjosi lietuvių mitologija, archajiškąja kultūra. Atsinaujino jo ryšiai su JAV lietuvių išeivija, ypač su jos liberaliu kultūriniu sparnu – 1964 ir 1978 m. dalyvavo „Santaros-Šviesos“ suvažiavimuose, tapo šios organizacijos garbės nariu, bendravo su rašytojais Mariumi Katiliškiu, Liūne Sutema, Algimantu Mackumi, Nyka-Niliūnu, Algirdu Landsbergiu. Pastarojo rūpesčiu 1975 m. buvo parengtas ir išsiųstas Milošo teikimas Nobelio premijai, taigi tuo rūpinosi ir lenkų išeivija (Paryžiaus žurnalo Kultura aplinka), ir lietuviai. Plati ir daug tekstų pagimdžiusi istorija – Milošo intelektualinis bendravimas su poetu Tomu Venclova, emigravusiu į JAV 1977-aisiais. Jų pokalbiai apie Vilnių virto eseistiniu dialogu „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“, pirmuoju lietuvio ir lenko diskusijos apie šį miestą, atviros ir palankios abiem pusėms, pavyzdžiu. Čia Milošas išreiškė principinę politinę nuostatą: „jeigu kas linki tam miestui gero, turi norėti, kad tai būtų sostinė – o tai automatiškai panaikina bet kokias lenkiškas pretenzijas į ‚lenkišką Vilnių‘“. Tokia nuostata, įtvirtinta Milošo ir kitų jo bičiulių, ypač Giedroico, po 1990-ųjų tapo kertiniu Lietuvos ir Lenkijos santykių pagrindu ir tuomet, atkuriant abi valstybes, padėjo išvengti jų politinio konflikto atsinaujinimo.
Amerikoje Milošas nuosekliai ėmėsi vertimų, veikė kaip literatūros ir kultūros tarpininkas – su pagalbininkais ir bendradarbiais vertė lenkų poeziją į anglų kalbą, o anglų poeziją – į lenkų. Jau šešiasdešimtmetis, išmokęs hebrajų ir senąją graikų kalbas, poetas ėmėsi didžiulio darbo – iš naujo originaliai išversti Bibliją į lenkų kalbą (1979 m. išversta Psalmių knyga, 1980-aisiais – Jobo knyga, Penkių ritinių knygos, 1982; Evangelija pagal Morkų, Apokalipsė, 1984; Išminties knyga, 1989).
Nobelio kalboje, kurią pasakė 1980-aisiais atsiimdamas premiją Švedijos mokslų akademijoje, Milošas kalbėjo apie nelengvą poeto ištikimybę tikrovės ieškojimo principui, kuris tolygus tiesos ieškojimui dramatiškuose XX a. istorijos išbandymuose. Ištarė „laiminimo žodžius“ savo gimtajam kraštui už jame gautas likimo dovanas.
Emigravęs į Vakarus, Lenkijoje Milošas buvo uždraustas, jo knygos buvo neprieinamos net bibliotekose. Poetui gavus Nobelio premiją, jis pripažintas ir tėvynėje – po trisdešimties metų pertraukos Lenkijoje vėl pradedamos skelbti jo knygos, išleistas Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas, kur publikuoti neoficialiai įrašyti pokalbiai su kritiku Aleksandru Fiutu, o 1981-aisiais poetas atvyko į savo šalį, remdamas prasidėjusį demokratinį „Solidarumo“ judėjimą. 1981–1982 m. buvo pakviestas skaityti paskaitų apie poeziją Harvardo universitete, jas išleido atskiru rinkiniu Poezijos liudijimas.
1993-iaisiais Milošas su antrąja žmona Kerol (Carol) apsigyveno Krokuvoje. Jam buvo suteiktas žymiausių JAV ir Lenkijos universitetų garbės daktaro vardas, aukščiausi Lenkijos ir Lietuvos valstybiniai apdovanojimai. Iki pat savo ilgo gyvenimo pabaigos intensyviai rašė ir publikavo poeziją bei esė, už tai pelnė prestižines literatūros premijas (2001 m. netgi atsisakė būti antrąkart nominuotas didžiausiai lenkų literatūrinei Nikės premijai, kad nenustelbtų kitų rašytojų). Svarbiausios iš jo vėlyvųjų knygų – poezijos rinkiniai Neaprėpiama žemė (1988), Kronikos (1988), Ant upės kranto (1994), Tai (2000), Kita erdvė (2002), Orfėjas ir Euridikė (2003); esė Pakelės šunytis (1997), Milošo abėcėlė (1997), Kita abėcėlė (1998). Ir šio laikotarpio kūryboje ryškios nenuilstamos „talpesnės formos“ paieškos, siekis tekste suderinti išraiškos paprastumą, kalbos konkretumą, ištikimybę „penkių pojūčių tiesai“ ir filosofinės, teologinės minties gelmę, gyvenime skaudžiais išbandymais įgytos išminties skaidrumą. Vėl iškyla savojo pašaukimo kaip tarpininkavimo atminčiai pojūtis, ištikimybė gyvenime pažinotiems žmonėms, dingusiai tikrovei. Ir nuolatinė nuostaba dėl paprastų dalykų, gamtos ir meno, niekada neišnykstantis tikrovės erosas.
Milošas labai atidžiai sekė Lietuvoje prasidėjusį Sąjūdį, Nepriklausomybės paskelbimą ir laisvos visuomenės kūrimosi procesus. Iš karto po žinių apie Sausio 13-osios įvykius Vilniuje jis inicijavo viešą trijų poetų – savo paties, Josifo Brodskio ir Tomo Venclovos – pareiškimą pasaulio bendruomenei, pavadintą „Poetai už Lietuvą“ ir paskelbtą dienraštyje The New York Times 1991 m. sausio 15 d.: „Mes esame trys poetai, draugai, atstovaujantys trims kalboms: lietuvių, rusų ir lenkų. Kreipiamės į pasaulio bendruomenę – mūsų kolegas rašytojus ir visus sąžiningus žmones – prašydami protesto balsu pasmerkti nežmonišką Sovietų išpuolį, įvykdytą prieš Lietuvos žmones. Pastarųjų dienų įvykiai mums karčiai primena pačius sunkiausius Sovietų valstybės nusikaltimus“. Matyt, kaip tik tuo metu Milošas atliko simbolinį veiksmą – išvertė į lenkų kalbą Lietuvos himną, Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“.
1992 m. gegužę poetas pirmąkart po penkiasdešimt dvejų metų apsilankė Lietuvoje – jaunystės mieste Vilniuje, Kaune ir gimtinėje Šeteniuose. Tais metais tapo pirmuoju Lietuvos Respublikos garbės piliečiu ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaru. Išlipęs iš lėktuvo Vilniaus oro uoste, Milošas lietuviškai ištarė: „Aš esu laimingas“, ir, kaip atsimena jį tuomet pasitikęs švietimo ministras Darius Kuolys, ėmė atmintinai deklamuoti Kristijoną Donelaitį. Milošo kelionę į gimtąjį kraštą lydėjo esė knygos Tėvynės ieškojimas (1992) publikacija. Ši knyga tapo svarbiu impulsu permąstyti lietuvių kultūros istoriją, atsiverti jos prieštaringumui, patraukliam sudėtingumui, atnaujinti lietuvių pasakojimą apie pačius save ir kitas Lietuvos tautas. Milošas šioje esė veikia kaip tarpininkas, kuriantis „jungiamąjį audinį“ tarp istorijoje išsiskyrusių buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldėtojų; ir išties jo knyga atgimusioje Lietuvoje paskatino atsigręžimą į LDK kultūrą. Tėvynės ieškojimas pačiam autoriui buvo savita jo sąmonės „kelionė į namus“, o toje kelionėje iškilo ir svarbiausi jo biografijos lėmėjai, dvasios antrininkai bei LDK aristokratinių vertybių įkūnytojai – Adomas Mickevičius ir Oskaras Milašius, kurių palikuonimi Milošas save laikė. Esė atskleidžia universalų lietuvybės lygmenį, susieja lokalius, tariamai „provincialius“ Lietuvos istorijos reiškinius su didžiosiomis žmonijos tikėjimo, proto ir širdies dilemomis. Taip ugdomas platesnis, universalesnis, oresnis dabartinių Lietuvos piliečių sąmoningumas.
Sugrįžimas į gimtuosius Šetenius, neabejotina, buvo giliausių Milošo išgyvenimų dalis, ir jis užsiminė, kad grįžta susitikti su laiko klodais savo sąmonėje, gal su pačia laiko esme. Kalbėdamas Lietuvoje, ne kartą pabrėžė: atvykau čia anaiptol ne vedamas sentimentų, žinau, kad mano praeities pasaulis jau išnyko ir nesu čia tam, kad jo su nostalgija ieškočiau. Tačiau daugybę metų Prancūzijoje ir Amerikoje nuolat teiravosi, kaip atrodo Šeteniai, kas juose išliko, su jauduliu laukė žinių, nuotraukų, ir – tai atskleidžia laiškai – yra ryškiai sapnavęs savo sugrįžimą (lyg galėtų skraidyti ir kaip paukštis artėtų prie milžiniškais tapusių savo gimtinės medžių). Tad būsena, kurios vėl įžengė į Nevėžio slėnį, buvo lyg ėjimas į giliai savyje nešiotą paslaptį. 
Po kelionės parašyti Milošo eilėraščiai (įspūdingas vėlyvasis ciklas „Lietuva po penkiasdešimt dvejų metų“) bei esė „Laimė“ liudija, kad ribinėje būsenoje poetui verėsi kažkas daugiau. Sąmonei palengva prabilo ją palaikantys pradai – tyras dangus gražią birželio dieną, augalijos vešlumas, ir pagaliau atsiliepė gelbstinti atminties jėga. Asmuo ir jo kūnas atsimena jį maitinusią tikrovę, vadinasi, ji yra, ji niekur nedingo, o laikas turi kelis nevienodus lygmenis. Naikinančio laiko tėkmėje pasirodo kitoks, daug stipresnis ir galingesnis, amžinesnis srautas, apvalantis visą esybę. Nevėžio slėnyje, tarp tų pačių lankų ir kalvų tekėjo ir teka kita, galingesnė, vardu nepavadinama Būties upė. 
Lietuvoje Milošas lankėsi dar tris kartus. 1999 m. atidarė Šeteniuose įkurtą jo vardu pavadintą kultūros centrą – rekonstruotą vieną iš buvusių gimtinės pastatų jau sutvarkytame dvaro parke. Paskutinį kartą, 2000-ųjų spalį, būdamas Vilniuje ir sakydamas kalbą Rotušėje, perdavė priesaką jauniems lietuviams rūpintis šio miesto tradicija ir jo daugiataučiu palikimu.
Mirė sulaukęs devyniasdešimt trejų. Palaidotas Krokuvoje, tėvų pauliečių Skalkos vienuolyno kriptoje.