buvo prancūzų kompozitorius ir pianistas. Tarp jo kūrinių - dainos, kūriniai fortepijonui solo, kamerinė muzika, choriniai kūriniai, operos, baletai ir orkestrinė koncertinė muzika. Tarp žinomiausių kūrinių - fortepijoninė siuita "Trois mouvements perpétuels" (1919), baletas "Les biches" (1923), "Concert champêtre" (1928) klavesinui ir orkestrui, koncertas vargonams (1938), opera "Dialogues des Carmélites" (1957), "Gloria" (1959) sopranui, chorui ir orkestrui.
Būdamas vienintelis pasiturinčio fabrikanto sūnus, Poulencas turėjo sekti tėvo pėdomis šeimos įmonėje, todėl jam nebuvo leista stoti į muzikos koledžą. Jis mokėsi pas pianistą Ricardo Viñesą, kuris po kompozitoriaus tėvų mirties tapo jo mokytoju. Poulencas taip pat susipažino su Eriku Satie, kurio globojamas tapo vienu iš jaunų kompozitorių grupės, bendrai vadinamos Les Six. Ankstyvojoje kūryboje Poulencas pasižymėjo pakilia nuotaika ir nepagarbumu. Trečiajame dešimtmetyje išryškėjo daug rimtesnė jo prigimties pusė, ypač religinėje muzikoje, kurią jis kūrė nuo 1936 m. ir kurią kaitaliojo su lengvesniais kūriniais.
Be kompozitoriaus darbo, Poulencas buvo ir puikus pianistas. Ypač jį išgarsino koncertinė partnerystė su baritonu Pjeru Bernaku (Pierre Bernac) (jis taip pat patarinėjo jam vokalinės kūrybos klausimais) ir sopranu Denise Duval. Su jais abiem jis gastroliavo Europoje ir Amerikoje, be to, kaip pianistas įrašė nemažai įrašų. Jis buvo vienas pirmųjų kompozitorių, suvokusių gramofono svarbą, ir daug įrašinėjo nuo 1928 m.
Vėlesniais metais ir dar kelis dešimtmečius po mirties Poulencas turėjo humoristinio, lengvo kompozitoriaus reputaciją, ypač gimtojoje šalyje, o jo religinė muzika dažnai būdavo nepastebima. XXI amžiuje daugiau dėmesio skiriama rimtiems jo kūriniams, visame pasaulyje naujai pastatytos "Dialogues des Carmélites" ir "La voix humaine", daugybė gyvai atliekamų ir įrašytų jo dainų ir chorinės muzikos kūrinių.
