skulptoriaus Algimanto Šlapiko kūryba įdomi kaip skirtingų meninių patirčių: modernistinio požiūrio į skulptūrą, tradicinių ir archajiškų elementų, konceptualių strategijų, galiausiai socialiai įkrauto turinio - sankirta. menininkas vis dar remiasi modernistinėmis įtakomis: dirba tradicinėmis medžiagomis ir technikomis, svarbią reikšmę teikia formai ir stiliui. Tačiau jis taip pat žengia toliau ir, norėdamas išprovokuoti žiūrovus įsitraukti į jo kūrinius, į savo kūrybą įveda interaktyvumo parametrą. jo skulptūrinių kūrinių forma visuomet yra kruopščiai apgalvota ir tiksliai išbaigta, nors estetiniai sumetimai niekada nėra svarbesni už konceptualų turinį. Pasak menininko, jis "nesiekia revoliucionieriaus, pamokslininko ar kovotojo už socialinį teisingumą pozicijos". "Aš tiesiog noriu pateikti mažą užuominą, kuri padėtų žmogui apsispręsti, kaip priimti vieną ar kitą dalyką", - sako menininkas. Skulptūros studijas Valstybiniame dailės institute A. Šlapikas baigė devintojo dešimtmečio pabaigoje - M. Gorbačiovo perestroikos ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikais. Jo kartai, vos pradėjusiai kūrybinių ieškojimų kelią, esminių pokyčių akivaizdoje teko peržiūrėti savo strategijas. Pasak menotyrininkės Eglės Komkaitės, "jų atėjimas buvo paženklintas konflikto, tačiau jis dažniausiai pasireiškė kaip nesiskaitymas su esama - nors jau ir griūvančia - tvarka ir taisyklėmis, kurių jie turėjo išmokti. Atsisakydama vaizduoti nei realų, nei romantizuotą socialinės tikrovės paveikslą, ši karta ryškiai pasuko individualizuotos gyvenimo sampratos link, didžiausią vertę teikdama individualiai žmogaus egzistencijai. <...> Miesto vaikai, pažįstantys daugiabučių namų gyvenimą, dėl to dažnai remiasi emociniais vaikystės prisiminimais ir kaimo liaudies kultūros atributais". Nors mokykla supažindino su ideologiniais reikalavimais menui, netrukus po jos baigimo jis ėmėsi ieškoti laisvų meninių strategijų. nors Šlapikas yra sukūręs keletą figūrinių darbų, skirtų žymių tautos veikėjų atminimui, iš esmės jo nedomina figūrinė monumentalioji skulptūra. Jam šis grynai reprezentacinis žanras yra pernelyg ribotas išraiškos priemonėmis; be to, jis turi mažiau galimybių daryti įtaką šiuolaikinei visuomenei. Šiandien jo kūrybos centre - gana gremėzdiškas, bet kartu ir mobilus skulptūros kūrinys, kuris veikia kaip gyvas organizmas, atviras sąveikai su konkrečia vieta ir su suvokėju. Laikui bėgant menininkas atrado unikalią savo kūrinio reikšmę, į kurį jis žvelgia nebe kaip į objektą, iš kurio tikimasi, kad jis pagražins ar transformuos vietą, ar įprasmins ją, bet kaip į asmeninio užimtumo daiktą. jis gali būti naudojamas materialiai, viliojant žiūrovą užmegzti su juo fizinį kontaktą, arba ritualiniu/simboliniu/toteminiu būdu. Lyginant su šiuolaikiniu site-specific menu, jo kūriniai atrodo be vietos, nes jie priklauso ne nuo konkrečios vietos, o tik nuo suvokėjo. Šlapikas priklauso menininkams, kurie meno prigimties pokyčius suvokia kaip neatsiejamus nuo besikeičiančio žiūrovo vaidmens, kai jis iš pasyvaus stebėtojo virsta dalyviu. Perkeldamas estetinį dėmesį nuo objekto prie patirties, jis taip pat stengiasi skatinti žiūrovą pratęsti kontaktą su savo kūriniais, aktyviai įtraukdamas jį į jų poveikio zoną.
Šlapikas nuo pat pradžių save siejo su lietuviška skulptūros mokykla, o jo kūryboje nuo pat pradžių galima įžvelgti lietuvišką skulptūrą išskiriančių bruožų visumą: ritmiškai struktūruotas, apibendrintas formas, harmoningą santykį su artimiausia aplinka, dėmesį ypatingoms medžiagos savybėms, polinkį į melancholišką estetiką. iš pradžių menininkas kaip medžiagą rinkosi medį, tačiau visiškai juo neapsiribojo, taip pat dirbo su akmeniu, metalu ir terakota. Ankstyvieji jo darbai dažniausiai abstraktūs arba veikia kaip ženklai ir metaforos. Dirbama neapdorota maniera, supaprastintų formų, juose gausu antropomorfinių ir zoomorfinių elementų, jie siejasi su pirmykščiu menu ir toteminėmis figūromis. temos požiūriu juose nagrinėjami žmogaus pažeidžiamumo, vienatvės ir dažnų konfliktų su supančiu pasauliu aspektai. kartais jis visiškai atsisako figūratyvaus vaizdavimo ir eina į gamtą arba prie žmogaus sukurtų daiktų, kad pasiskolintų motyvų. Šlapikas mano, kad už savo profesinį formavimąsi yra dėkingas savo profesoriams lietuviams Broniui Vyšniauskui (g. 1923) ir Juozui Kėdainiui (1915-1998), tačiau jo estetiniam pajautimui ir stiliaus raidai didelę įtaką padarė du suomiai - Mauno Hartmanas (g. 1930) ir Kainas tapperis (1930-2004). Šiaurės kolegos paveikė lietuvių menininką savo "šiaurietiškumu", ugro-somišku mentalitetu. Jam imponavo jų pagarba natūralioms medžiagoms, liaudies meno ir modernizmo dermė. konstruktyvus Hartmano kūrybos elementas, jo ritmiški stačiakampiai, laužytos linijos - būdingi ir ankstyvajai Šlapiko kūrybai, nors jo raiška santūresnė ir taupesnė. tapperio kūryboje taip pat akcentuojama skulptūra kaip konstrukcinė įmonė, kuriamos megalitines struktūras primenančios formos. medžio, kaip archajiškos medžiagos, iškalbingumas yra abiejų suomių kūrybos, taip pat ir Šlapiko kūrybos šerdis. Visus tris menininkus taip pat sieja polinkis į tam tikrą šiurkštumą ir natūralumą, veikiant atšiauriai savo šalių gamtai, o netiesiogiai ir liaudies kultūrai. svarbu pažymėti, kad juos visus įkvepia žmogaus santykis su namais, kaip saugumo ir pastovumo simboliu, - ir savo kūrybą jie suvokia kaip "būstų konstravimą"
