Teatras – svarbi mano gyvenimo dalis. Jame aš patyriau daug emocijų, išgyvenimų, įgavau patirties. Teatre sutikau daug vienminčių – teatro mylėtojų. Prisimenu pirmajį spektaklį „Sniego karalienė“ (1957m.) , kurį režisavo mokytoja Narkevičienė. Tada ir pajutau scenos magiją. Vėliau (1963 m.), Rokiškio liaudies teatro režisierius J. Kavoliūnas patikėjo daktaro vaidmenį spektaklyje „Daktaras iš Halderbergo“. Rokiškyje, „Literatūriniuose teismo procesuose“ suvaidintas neblaivaus vairuotojo, pražudžiusio žmogų, vaidmuo buvo tarsi eskizas paskutiniam, ryškiausiam gyvenimo vaidmeniui. Tai jau 2017 metais Utenos Kamerinio teatro spektaklyje „Už tave to padaryti negaliu“ režisuoto Šarūno Kunicko. Bet iki jo, per tuos dešimtmečius, buvo daug įspūdingų, svarbių, tikrai įsimintinų vaidmenų. Teko matuotis Žynio, Valstiečio, Pristavo, Pono, Pirklio, nelaimingo našlio rūbą. Įsimintinas buvo Ados Kunickienės režisuotame spektaklyje „Vadink mane motina“ partizano Dobilo vaidmuo. Visi persikūnijimai paliko ryškią žymę mano kūrybiniam kelyje… Taigi 2017-ieji, pamenu: paskambino į sodybą režisierius Š. Kunickas ir pasiūlė Tėvo vaidmenį, jo paties parašytos pjeses pastatyme. Šarūnas kalbėjo taip nuoširdžiai ir subtiliai duodamas suprasti, kad atsisakymo nepriims, tad privalėjau sutikti. Tai buvo mano aktorinio gyvenimo ryškiausias akordas. Tada ir teko prisiminti jaunystėje vaidinto vairuotojo, padariusio lemtingą klaidą, išgyvenimus. Panaudoti visą sukauptą teatrinę patirtį ir scenoje nuoširdžiai išgyventi begalinę jausmų, emocijų, vaizdinių paletę.