Mano pirmas vaidmuo buvo spektakliuke ‚,Ankstyvas pavasaris“, kurį režisavo klasės vadovas. Mes, devintokai ir keletas dešimtokų jį parodėme abiturientams mokslo metų pabaigoje. Buvo 1974 – jų pavasaris… Man, aišku, tai buvo iššūkis. Ir tik todėl, kad aš čia vaidinau, išdrįsau pirmame Veterinarijos akademijos kurse nueiti į dramos būrelį. Ten besimokant visus penkis metus Kauno dramos teatro aktorius Antanas Tarasevičius supažindino mus su teatro abėcėle, pastatė su mumis keletą tikrai gerų spektaklių. Labiausiai atmintyje išliko V. Sarojano ,,Ei, žmonės“, kur aš vaidinau Vaikiną, ir poezijos spektaklis pagal Justino Marcinkevičiaus poemą ,,Devyniabrolė“, kurį po Kauno mieste vykusio konkurso uždraudė kaip antitarybinį, nors laimėjome laurus.
Po mokslų, grįžęs dirbti į tėviškę, iškart pradėjau dalyvauti Tauragnų kultūros namų dramos kolektyve, kuriam vadovavo režisierius Vygantas Varneckas. Tai buvo meninių agitbrigadų laikai, pastatydavom ir visai gražių spektaklių. Vygantas įkūrė Tauragnuose ,,Moko“ teatrą, kuriam dabar vadovauja Loreta Juškėnienė. Pastaraisiais metais ,,Moko“ teatre aš jau nebevaidinu, nes nebelieka laiko.
Į ,,Žalaiduonių“ teatrą aš atėjau netikėtai. Utenoje sutikau kolegą Povilą Stumbrį, su kuriuo susipažinom besimokant Veterinarijos akademijoje, kur jis atėjo vaidinti kai aš buvau penktame kurse. Povilas džiugiai papasakojo, kad pradėjo vaidinti Utenos ,,Žaliaduonių“ teatre ir kad jau baigiama statyti istorinė drama ,,Daumantas“. Baigiant pokalbį Povilo paprašiau, kad paprašytų režisierę Almą Eigerdienę, kad kitais metais statant naują spektaklį gal ir man koks epizodinis vaidmenukas atsirastų. Po dviejų dienų man skambina režisierė Alma ir sako – ,,Alvydai, gelbėk, po dviejų savaičių ,,Daumanto“ premjera, iškrito vienas aktorius, gal gali pakeisti jį“. Man, aišku, šokas. Nuvažiavau, perskaičiau Karaimo rolę ir ryžausi pabandyti, nors labai abejojau savo pajėgumu dėl tokio trumpo laiko iki premjeros. Labai buvo nejauku, kad repeticijos buvo beveik kasdien tik dėl manęs, kiti jau buvo beveik pasiruošę. Tokia buvo pradžia. Alma Eigerdienė kasmet po spektaklį pastatydavo. Neišmetė ir manęs, visuose vaidinau.
Kai ,,Žalaiduonių“ režisieriumi pradėjo dirbti Šarūnas, pasikeitė spektaklių temos, darbas su vaidmenimis tapo gilesnis, kūrybiškesnis, sunkesnis ir įdomesnis. (O gal tik man taip atrodo).
Na, o dabar, aplinkybėm pasikeitus, kai Šarūnas, o kartu ir aktoriai pernai išėjom iš Utenos kultūros centro ir tapom savarankišku Utenos kameriniu teatru, viskas dar labiau pasikeitė. Jau tenka kažkokiu lygmeniu ragauti nebe saviveiklinio teatro duonos. Anksčiau buvusi pramoga dabar tampa darbu, kurio nebegali atlikti bet kaip. Teatras jau tampa gyvenimo dalimi, dešimteriopai išauga vidinė atsakomybė už bendrą rezultatą, kokybę.
Įdomi ta evoliucija. Kuo sunkesnis vaidmuo, tuo įdomiau, tuo daugiau gauni tos gyvenimiškos patirties, dėl kurios nereikia pačiam kelių nusibrozdinti.
Iš visų mano vaidmenų sunkiausiai pasiekiamas ir įdomiausias ir buvo Senio vaidmuo spektaklyje ,,Už durų“. Gal taip buvo dar ir todėl, kad jame pirmą syk perpratau koks yra svarbus geras režisierius, kuris taip giliai įžiūri, sunkiausiu metu parodo tuos atramos taškus, už kurių užsikabinęs gali pakilti į neatrastus pasaulius.
