Andrius Zakarauskas studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2004 m. dalyvauja įvairiose grupinėse parodose Europoje, Kinijoje ir JAV, jo darbai buvo pristatyti prestižinėse galerijose ir šiuolaikinio meno mugėse. Nuo 2005 m. surengė keletą personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. 2009 m. tapo konkurso "Jaunojo tapytojo prizas" nugalėtoju. 2011 m. Zakarauskas gavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premiją. Dailininko kūrinių yra Nacionalinės dailės galerijos, Mo muziejaus, Lewben Art foundation, Ole Faarup kolekcijoje, Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios, Elektrėnų Marijos bažnyčios, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Lietuvių dailininkas Andrius Zakarauskas savo kūryboje daugiausia dėmesio skiria tapytojo ir paveikslo santykiui. Jo paveiksluose, kuriuose vyrauja portretai ir daugiafigūrės kompozicijos, gamtos, peizažų ar miestovaizdžių fragmentai derinami su išgalvotais vaizdais ir abstrakčiais segmentais, kuriant sudėtingas daugiaplanes erdves ir diachroninius pasakojimus. Tapytojas yra pagrindinis daugumos jo drobių veikėjas. Jo buvimas akivaizdus net tada, kai jis nėra vaizduojamas. O kai jis yra, jo figūra, dažnai primenanti patį Zakarauską, reiškiasi kaip menininko alter ego. Tapytojas yra kūrėjas ir kartu kūrybos objektas, teptuko potėpio personifikacija. Jo prisilietimas prie drobės tampa tapybos istorijos katalizatoriumi. Pasakojimą dažnai lemia tapytojo santykis su paveikslo paviršiumi, jo nuolatinė kova siekiant peržengti jo plokštumą, prasiveržti pro jį ir jį pradanginti. Tapytojas ne tik kuria paveikslą, bet ir veikia kaip demiurgas, organizuojantis tapybinę erdvę aplink save, suteikiantis daiktams formą ir prasmę - kuriantis savo teptuko potėpių pasaulį.
Ši tapybos kaip siekio į kažką, kas yra aukščiau kasdienybės, samprata, jau kelerius metus ryškėjanti Zakarausko kūryboje, naujausiuose paveiksluose pasireiškia religine tematika, pastaruoju metu tai Kryžiaus kelio stotys. Bibliniai pasakojimai yra jo paveikslų atspirties taškas. Į jas jis žvelgia iš tapytojo perspektyvos, įprastus personažus pakeičia tapytojo figūra ir paverčia tapybos ir apskritai vaizdų kūrimo metaforomis. Zakarauskas pabrėžia tapybos proceso dvilypumą, perteikdamas kūrybos akto jausmingumą, fiziškumą ir sakralumą. Jis taip pat nagrinėja susijusias tapybos istorijos, menininko statuso ir kūrinio kilmės temas. Šalia tapytojo vyro dažnai pasirodo moters personažas, įkūnijantis emocinius, romantiškus temos aspektus, o scenų dramatizmą ir monumentalumą išsklaidantis lyrizmu ir intymumu.
