ji mokėsi trečiojoje čiurlioniukų laidoje, 1968 m. baigė M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, diplominiam darbui vadovavo tapytojas Vytautas Ciplijauskas. Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) studijavo freską ir mozaiką pas prof. Sofiją Veiverytę. Dailininkė perėmė savo mokytojos meistriško piešinio, preciziškai tikslaus ir ekspresyvaus, stilių, pati jį savaip ištobulino, sukūrė savitą architektoninio mąstymo ir erdvės pajautimą. 1974 m. baigusi studijas, dailininkė ieškojo, kur apsistoti, susikurti gyvenimo ir kūrybos sąlygas. 1976 m. legendinis Klaipėdos miesto puoselėtojas Alfonsas Žalys pasikvietė talentingą menininkę į uostamiestį, skyrė jai butą bei dirbtuvę ir taip sudarė sąlygas gyventi ir kurti. 1978-ieji svarbūs dailininkės gyvenime – tada ji surengė pirmąją individualią kūrybos parodą ir buvo priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą. Banytė priklauso monumentalistų tapytojų kartai, kuriai, perkeltine prasme kalbant, nereikėjo molberto. Menininkė prie sienos stovėjo taip, kaip kiti prie molberto. Grynosios tapybos meistrui pora kvadratinių metrų nemažai, o monumentalistei Banytei įprastas vidutinis formatas yra apie 15 kvadratinių metrų.
