kūryboje nagrinėja daugeliui neokoncenptualistų aktualią reprezentacijos temą, tačiau ją savitai subjektyvizuoja ir „sumedžiagina“. Jis išsikelia tikslą nevaizduoti nieko iš savo realios aplinkos – dėl to vienas pagrindinių įkvėpimo šaltinių jam yra sapnai, pasiūlantys kitaip nepatiriamų formų, erdvių, veiksmų. Kitaip nei pagal panašią strategiją kuriančių menininkų atveju, A. Gerliko sapno patyrimai ne virsta kliedesiais, o tampa labai konkrečiais – profesionaliai, bendradarbiaujant su savo amato specialistais atliktais naujadarais.
Menininkas teigia, jog sapnuose leidžiasi vedamas stiprios Jėgos, nuvedančios ten, kur veikia ne racionalumas, o intuityvumas. Sapne patirtas garsas, nedavęs ramybės atsibudus, vėl grįžo sapne instrumento pavidalu, taip aiškiai suvoktu, jog pavyko sukurti „Muzikos instrumentą“ (2013), naudotą ne tik vizualiojo meno kontekste, bet ir atliekant šiuolaikinę muziką.
Piešinių cikle „Kopų prototipai“ (2014–2016) matome akademiniame piešinyje naudojamo štrichavimo metodo pratybas, kurių tikslas – perteikti tiesiogiai patiriamą įgūdį, atribotą nuo reprezentacijos. Autoriaus ranka, laikanti pieštuką, yra kryptį keičiantis vėjas, stumdantis masę į formas tuštumoje.
Instaliacijoje „Pastatai“ (2016) plieno ir betono konstrukciją įgauna sapne išvysto miesto struktūros, primenančios pastogę, sudarytos tik iš kolonų ir lubų, leidžiančios patirti visiškai atviro plano architektūrą.
2008 m. baigė skulptūros specialybę Vilniaus dailės akademijoje. Surengė personalines parodas Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, Niujorko meno centre „Art in General“, meno centre „Objectif Exhibitions“ Antverpene ir Miuncheno parodų salėje „Kunstverein“, dalyvavo grupinėse parodose Šiuolaikinio meno centre Rygoje, projektų erdvėje „Sic“ Helsinkyje, Nacionaliniame šiuolaikinio meno muziejuje (MNAC) Bukarešte, Nacionaliniame šiuolaikinio meno centre (NCCA) Maskvoje, meno centre „Künstlerhaus“ Štutgarte.
