Algimanto Puipos brolis. 1985 baigė Lietuvos dailės institutą (grafiką; mokėsi pas A. Švėgždą, R. V. Gibavičių, J. Kuzminskį). Nuo 1992 Grupės 1 narys. 1987–88 dirbo leidykloje Vyturys Vilniuje. 1995–97 dėstė Vilniaus dailės akademijoje.
Kūryboje vyrauja vaizdai iš menininkų, bohemos, marginalų gyvenimo, lietuviško kaimo, jo papročių, nykstančių tradicijų, šeimos gyvenimo scenos. Realistiškai, dažniausiai dokumentiškai tiksliai nupieštos figūrinės kompozicijos (dažniausiai interjeruose) – lyg kino kadrai su daikto, erdvės ir žmogaus neįprasta vaizdavimo perspektyva, ir realiais, ir lyg iš dvasių pasaulio atklydusiais veikėjais.
Būdinga klasikos ir modernizmo susipynimas, ironija, groteskas. Realizuojamas subtilus dailės ir literatūros ryšys – įterpiami veiksmą papildantys, veikėjus apibūdinantys komentarai. Kompozicijose kaitaliojasi preciziškai išbaigtas piešinys su eskiziškai nužymėtais jo kontūrais. Kūrė įvairiomis technikomis: šilkografijos, spalvotosios litografijos, daugiausia – akvarelės. Svarbiausi kūriniai: Kosmausko rytas, Skulptoriaus Alfonso Vauros dirbtuvė (abu 1988), Našlės skolininkas, Kiaulės pjovimas Šešuoliuose (abu 1991), Jacovskių šeimyna (1992), Tėvo maudymas, Vaiko maudymas (abu 1994), Namas Kalvarijų gatvėje (1997). Sukūrė knygų iliustracijų (M. Valančiaus Mikė Melagėlis 1991). Kūrė vadinamuosius gyvuosius paveikslus: su kitais inscenizavo žymių pasaulio tapytojų kūrinių.
