Nors Audrius nėra pats dvasingiausias žmogus - švenčia dekadansą ir hedonizmą - jis yra išbandęs budistinę Vipasaną, rebirthing ir kai kurias kitas indiškas meditacijos technikas. Tačiau niekas neveikė taip gerai, kaip kelios valandos gerai parinkto gilaus techno.
Taip, to gilaus techno... Tokio techno, kuris išlaisvina mintis klajoti, o kūnas nesąmoningai juda pagal monotoniškus ritmus. Toks techno, kurio klausydamasis staiga atsibundi nustebęs tarp šokančių žmonių ir mirksinčių šviesų klubo viduryje ir galvoji, kur, po velnių, dingo pastarosios 20 minučių. Toks techno, kuris verčia rašyti tokias sūrias trankias pastraipas kaip ši, ir vis tiek nesijauti kaltas. Taip, senas geras gilus techno. Užaugęs tėvų dėka apsuptas Bacho simfonijų, "Dead Can Dance" ir "Massive Attack", Audrius jau paauglystėje gilinosi į muziką. Būdamas 15-os jis atrado techno ir drum&bass, 19-os - neaiškią Lietuvos industrial sceną, o būdamas 22-ejų pradėjo demonstruoti savo gausią ambient kolekciją įvairiuose Lietuvos festivaliuose. Tuo metu, kai atrado savo guru Abdulla Rashim, Claudio PRC ir Dino Sabatini, jis jau turėjo kelerių metų didžėjavimo patirtį. Tačiau tik tada savo meilę ambientui ir meilę techno jis sujungė į vientisus setus, kuriuose dunksantys kickai derėjo su lėtais ambientiniais dronais ir pasikartojančiomis hipnotizuojančiomis kilpomis. Iki šiol Audrius grojo daugumoje svarbiausių Lietuvos klubų ir festivalių, dalijosi deksais su savo įkvėpėju Claudio PRC, grojo ganėtinai ilgus setus, baigdamas juos vos spėjusiais pasibaigti vėlyvaisiais pusryčiais, ir apibrėžė savitą savo setų skambesį. O dabar, kaip sako visi sūduviai - tegul jo miksai kalba patys už save.
