„Vilnius Jazz“ publikai jau žinomas iš pasirodymų su Dominique'o Pifarély kvartetu (2015) ir M. Ducret trio (2017).
B. Chevillon‘as tęsia kontraboso grandų Jeano François Jenny-Clarko, Joelle Leandre ir Barre‘o Phillipso tradicijas, atverdamas naujus šio instrumento kūrybos horizontus. Aistringas kontraboso galimybių tyrinėtojas teigia nepretenduojantis lyderiauti scenoje, bet turi daugybę gerbėjų.
Muzikas studijavo Avinjono konservatorijoje meną, fotografiją ir klasikinį kontrabosą, – ši netipiška patirtis turėjo įtakos jo požiūriui į improvizaciją, įžiebė jo polinkį į sintetinius menų projektus, norą eksperimentuoti. Džiazo pagrindus jam suteikė vienas iškiliausių prancūzų muzikų multiinstrumentininkas André Jaume.
Kontrabosininkas bendradarbiavo su šokio menininkais ir kitais teatralais, fotografu Guy Le Querrec, sėmėsi įkvėpimo kino režisieriaus Piero Paolo Pasolini kūryboje. Jis pritapo daugybėje improvizacinės muzikos grupių: dalyvavo kone visuose Louiso Sclaviso projektuose, grojo trio su Yves‘u Robert‘u ir Aaronu Scottu, su Joey Baronu ir Danieliu Humairu, su Bernard‘u Lubatu ir Frabncçois Corneloupu, taip pat Christophe‘o Marguet‘o ansambliuose, Michel‘io Portalo kvartete bei daugybėje kitų grupių.
Svarbus jo kūrybos puslapis – projektai su pianistu Stephanu Oliva. Kartu jie įgrojo albumų, sukūrė trio su Paulu Motianu, grojo kitomis sudėtimis.
B.Chevilloną ne kartą įtraukė ir klasikinės muzikos scena. Jis pristatė kūrinį kontrabosui ir sampleriui „Radio France“ festivalyje, įrašė kompoziciją su akordeonininku pagal radijo archyvų medžiagą, įkūrė grupę „Scoffio di Scelsi“, savitai interpretuojančią kompozitoriaus Giacinto Scelsi muziką.
Gausioje B.Chevillono diskografijoje figūruoja visi svarbiausi šiuolaikinio prancūzų džiazo vardai.
