1931 Kaune baigė Valstybės teatro Vaidybos mokyklą (K. Glinskio mokinys). 1931–32 Valstybės teatro Šiaulių skyriaus aktorius. 4 dešimtmetyje mokėsi Ch. Dullino teatro studijoje Paryžiuje, vaidino prancūzų kino filmuose. 1937–40 bendradarbiavo žurnale Naujoji Romuva. 1938–40 Kaune vadovavo Darbo rūmų vaidybos studijai, kurios pagrindu 1940 įkurtas Panevėžio dramos teatras (1941–44 Panevėžio miesto teatras). Iki 1980 (su 1954–59 pertrauka) buvo šio teatro meno vadovas, vyriausiasis režisierius (1995 teatras pavadintas Juozo Miltinio vardu). 1940 įkūrė ir vadovavo (iki 1980) prie teatro veikusiai vaidybos studijai. 1954 atleistas iš teatro (kritikuotas už vadinamąją formalistinę režisūrą, priekaištauta dėl K. Stanislavskio mokyklos nepaisymo). Iki 1959 dirbdamas Lietuvos kino studijoje dubliažo režisieriumi slapta režisavo spektaklius Panevėžio dramos teatre. 1959 oficialiai grąžintas į šį teatrą. J. Miltinis išugdė daug Panevėžio dramos teatro aktorių.
5 dešimtmečio spektakliams būdinga siekis pabrėžti psichologinių charakterių esmę, tarpusavio santykius, spektaklio atmosferą; svarbesni spektakliai: B. Jonsono Sukčiaus testamentas / Volponė (vaidino Volponę), K. Binkio Atžalynas (vaidino Keraitį; abu 1941), P. Vaičiūno Prisikėlimas (1942), S. Kymantaitės-Čiurlionienės Pinigėliai (1943), L. Pirandello Henrikas IV (1944, vaidino Henriką IV), A. Vienuolio Prieblandoje (1945), N. Gogolio Revizorius (1946, 1978), Molière’o Žoržas Dandenas (1947, 1965) ir Tariamasis ligonis (1950, vaidino Arganą).
Nuo 6 dešimtmečio kūrė filosofinį intelektualųjį, humanistinių idėjų teatrą, kuriame analizuojamas individo konfliktas su likimu, visuomene, mirtimi, atveriamas sudėtingas, kupinas prieštaravimų ir tragizmo žmogaus vidinis pasaulis, jo pasąmonės paslaptys, pabrėžiama minties įtampa ir dinamika, vyksmo ritmas, spektaklio estetinė forma, atsisakoma sentimentalių akcentų. Reikšmingiausi spektakliai: H. Ibseno Heda Gabler (1957), A. Millerio Komivojažerio mirtis (1958, pirmasis spektaklis SSRS pagal šią pjesę; abu sukurti V. Blėdžio pavarde), A. Čechovo Ivanovas (1960), W. Shakespeare’o Makbetas (1961). Sukūrė spektaklių pagal Vakarų Europos klasikos (P.-A. de Beaumarchais Sevilijos kirpėjas 1957, V. Blėdžio pavarde, E. Labiche’o Šiaudinė skrybėlaitė 1959), šiuolaikinės užsienio (W. Borcherto Lauke, už durų 1966, F. Dürrenmatto Fizikai 1967, Frankas V 1969) ir lietuvių (J. Grušo Adomo Brunzos paslaptis 1966 ir Pražūtingas apsvaigimas 1967) dramaturgijos kūrinius.
https://www.vle.lt/straipsnis/juozas-miltinis/
