Grimo dailininkė Dalia Jovaišienė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – daugiau nei pusę savo gyvenimo, dirba jau 37 metus. 1981-aisiais atėjusi atlikti praktikos liko čia ilgam laikui. Iki šiol ji dirba vietoje, kur tvyro didžiausia įtampa, grimo kambarys – paskutinė vieta, kur būna aktoriai prieš išėjimą į sceną.
Dalia sako puikiai jaučianti kiekvieno aktoriaus nuotaiką ir jaudulį, kuris persiduoda ir jai pačiai bei kolegėms. „Jau žinau su kuo apie ką kalbėti. Prieš premjerą jaudinamės visi, nevalgom, nekalbam irgi visi. Tą dieną į darbą ateinu kur kas anksčiau nei įprastai“, – sako Dalia, savo profesijos ypatumus perduodanti ir jaunajai kartai. Ji dėsto mokykloje „Grimo akademija“. Taip pat ji vadovauja Lietuvos nacionalinio dramos teatro Grimo ir perukų tarnybai, kur dirba trys specialistės.
Dalia pasakoja, kad jos karjeros pradžioje grimerės dirbo visai kitaip. Anksčiau beveik visi aktoriai vaidindavo su perukais, tokia buvo mada, tad grimerės juos gamindavo pačios, taip pat ir kitus pastižo gaminius: barzdas, kasas, ūsus, žandenas, antakius.
„Viską kurdavome, šukuodavome pačios, ir viskas būdavo tik iš natūralių plaukų. Tuomet teatras supirkinėjo natūralius plaukus iš žmonių. Dėdavome skelbimus į laikraščius, nurodydavome kokio ilgio plaukų reikia ir žmonės nešdavo juos mums, parduodavo“, – atsimena Dalia.
Dabar, pasak jos, viskas pasikeitę 180 laipsnių. Aktoriai ir ypač aktorės apskritai vengia perukų. Jų nenori ir režisieriai bei dailininkai – viskas turi būti organiška, kuo tikroviškiau. Jei kartais ir kyla tokia mintis režisieriui, Dalia užtikrina: „Sakau jiems – tikrai žinau, kad nieko nesidės. Taip ir būna. Dažnai ir patys aktoriai prašo taip pasakyti, užtarti juos“. Dalios skyrius kuria ne tik šukuosenas ir grimą, bet ir specialiuosius efektus: žaizdas, nubrozdinimus, randus.
D. Jovaišienė puikiai pamena vieną iš pirmųjų spektaklių, prie kurio teko dirbti. Tai buvo Henriko Vancevičiaus režisuotas „Junas Gabrielius Borkmanas“, kuriame vaidino teatro legendos: Eglė Gabrėnaitė, Vaiva Mainelytė, Regimantas Adomaitis, Laimonas Noreika. „Reikėjo važiuoti gastrolių į Panevėžį. Neatsimenu kaip jame atsidūriau – toks buvo stresas, bet kažkaip susitvarkiau, tačiau kai ruošėmės spektakliui „Praraja“ buvo nusivylimų. Turėjau susukti Vaivai Mainelytei vadinamą kriauklę (tuomet ji turėjo ilgus plaukus), stengiausi, tačiau viskas baigėsi tuo, kad ji nuėjo į kirpyklą. Išgyvenau dėl to, bet nuramino režisierius Vancevičius, sakydamas, kad viskas gerai, kad viską padariau teisingai“, – pasakoja ji.
Per savo karjerą Daliai teko susidurti su įvairiomis situacijomis ir aktoriais. Anksčiau, sako, būdavo ir labai aikštingų, bet kaip patarė jos mokytoja ir tuometinė vadovė Laima Merkelienė, su jais reikia elgtis griežtai. „Geriausia tokiu atveju padėti šukas ir pasakyti: kurk šukuoseną pats. Tai labai padėdavo“, – tikina grimo dailininkė.
Dirbusi laikais, kai reikėdavo šukuoti ne tik aktores, bet teatro vadovų žmonas ar „ministrienes“, Dalia atsimena daug įdomių istorijų. Tarkim, aktorė Monika Mironaitė buvo nelengvo charakterio: „Teatre visi žinojom, jei išgirsi Mironaitę ateinant ir švilpaujant, geriau slėpkis ir nesipainiok jos kelyje, geriau nė labas nesakyk. Jei nešvilpauja – viskas gerai, gali bendrauti“, – su šypsena prisimena Dalia, kartais dirbanti ir psichologo darbą ir iki šiol kurianti grimą bei šukuosenas visiems svarbiausiems Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliams.
