Deniso Kolomyckio braižas – išskirtinis plastiškumas – lemia, kad menininko kūryba beatodairiškai siejama su šokiu. Visgi Denisas – kūrybinis vagabundas, klajojantis po skirtingas medijas, kurio pagrindinė kūrybos vieta yra veikiau teatras nei šokis. 2012 metais Jono Meko audiovizualiųjų menų centre pristatytas Deniso režisuotas kūrinys „Muilo opera“, (kuriame atlikėjai operos balsu įgarsina Deniso tekstus inscenizuodami valgio ruošą virtuvėje, moters vaidmenį namuose), bene geriausiai atspindi menininko kūrybines tendencijas. Dėl Deniso kūrybos intensyvumo ir pozityvaus nenuoseklumo galima būtų įtarti diletantizmą, bet jis įmanomas tik tada, kai veiklą lydi pretenzija. Deniso atveju, kad ir kokie efemeriški būtų kūriniai ar vienos kūrybinės raiškos pasitelkimas, viskas lieka žaisminga pasaulio interpretacija, be pretenzijos įtikti konceptualiam ar formos kanonui. Minėtame kūrinyje atsiskleidžia nemažai socialinės kritikos sluoksnių, ypač susijusių su lyčių lygybės diskursu, tačiau režisūra ir atlikimas lemia, kad ši yra išsakoma veikiau per atidumą žmogui – atskleidžiami jo įpročiai, veikimo būdai, bet ne performaso metu įkūnijamos akademinės teorijos. Ir meilė žmonijai, kad ir kaip banaliai, beveik kaip rinkiminis pažadas toks žodžių darinys beskambėtų, lemia, kad Denisas yra retas itin politiškas menininkas. Jis tiesiogiai kalba apie vieną didžiausių visuomenės sopulių – socialinio teisingumo stygių. Ši tema kartais išprovokuoja ir tiesmukas politines provokacijas, kokia buvo, tarkime, Deniso kūrinys – druskos ratas aplink Vilniaus miesto savivaldybę. Menininkas, siekdamas leidimo LGBT+ bendruomenei rengti eiseną, atliko prie pastato savo performansą kaip tam tikrą politinį pareiškimą.
