Gimstama kūrybingais, o nekūrybiškumo yra išmokomi… Dar vaikystėje per televiziją buvo įdomiau žiūrėti ne „Labanakt vaikučiai”, o dėmesį prikaustydavo rodomi spektakliai ir laidos su tuometiniais aktoriais. Dabar ne vienas mylimas favoritas iškeliavęs anapilin, bet žavesys jais išlikęs iki šiol. Matau kaip laikas juos yra pasikeitęs, bet nuveikti darbai džiugina ir dabar. Va nuo tada ir nepaleido mintis pažvelgt nors pro rakto skylutę į teatro „virtuvę”. Sužinot kaip „gimsta” spektaklis. Ilgai puoselėta svajonė nežinia kiek dar būtų likusi tik svajonė, jei ne pasirodęs Utenos kultūros centre skelbimas „Iš žiūrovų salės į sceną” kviečiantis sudalyvauti projekte, kuriam vadovavo teatro režisierius Šarūnas Kunickas. Netvėriau smalsumu praverti duris, kur užsiėmimai buvo užburiantys ir daug duodantys, bet netruko laikas praeiti kai po vieno užsiėmimo režisierius pasiūlė suvaidinti Lietuvos suaugusių teatrų mėgėjų „Atspindžiai konkurse spektaklyje „Tamsos švyturys” . Neįsivaizduojat kas tada darėsi mano sieloj. Ir džiaugsmas, ir baimė, ir atsakomybė, ir viltis užlipti pirmą kart ant scenos, bet tai normali būsena kai papučia kitoks vėjo gūsis. Taip viena koja įžengta, bet lengva nebuvo. Režisieriaus profesionalumas leido suvokti pasaulį kitaip, kurio dėka mano pavardė atsirado ant kelių afišų. Jaučiausi begaliniai laiminga, kaip atradus naują planetą kur neaprėpiami lobių klodai, nepatirtų išbandymų ir kt. Pasikeitus aplinkybėms visa trupė nusprendė įkurti Utenos kamerinį teatrą. Daug kas pasikeitė, bet kiekviena galimybė būti teatro „orkestro” instrumentu daro stebuklus. Su kiekviena diena tapau geresniu žmogum, dalintis gerom emocijom, ieškoti naujų spalvų ir atspalvių, matyti sužavėtus žiūrovų veidus. Tai ir yra GYVENIMAS!