Eglės Lekevičiūtės kūrybos diapazonas ganėtinai platus – savo projektus, instaliacijas ji pristato ne tik parodų, bet ir teatrų salėse. Vertybine prasme autorei svarbus altruistinis požiūris ir iš jo išaugantis edukacinis elementas bei interaktyvi skirtingų žiūrovo pojūčių eksploatacija. Autorė nepamiršta ir jaunosios kartos auditorijos. Jos instaliacijos – tai scenografiškos erdvės „fluksiškam“ žaismui ir patyrimui, savarankiška scena žiūrovui, kurios rėmus nustato pati autorė. Šį aspektą parodoje „neLIESTI“ Lekevičiūtė išpildė, laužydama muziejinę meno komunikacijos idėją ir reprezentaciją bei skatindama dalyvį kūrinio suvokimo procese dalyvauti ne tik mentaliai, tačiau ir fiziškai, ne tik pasyviai, bet ir kritiškai. Pastebėdama, jos manymu, per menką žiūrovų įsitraukimą, autorė desakralizuoja meno kūrinį, paverčia jį priemone dalyviui išreikšti savo kūrybiškumą bei įveikti nerašytas meno kūrinio neliečiamybės ribas.
Vizualiniu požiūriu Lekevičiūtės kūryboje dažnai figūruoja scenografinis elementas. Teatrinis apšvietimas, „pasidaryk pats“ principai ir ready made‘ai tampa spektakliškos žaidimo aikštelės elementais. Nerūpestingai paprastos raiškos priemonės ir medžiagos – kaip (pvz., kūriniuose „Stiklainių grindys“, „Dėžių labirintas“) – savaime perteikia atvirai kviečiantį kūrinių laisvumą, prabyla apie neribotas galimybes nevaržomai reikštis kūrybiškumui ir nepretenzingai siūlo dalyviui įsitraukti į dialogą su meno kūriniu.
