Lietuvos nacionalinio dramos teatro dekoratorius-stalius Ernestas Volodzka dirba didelėse stalių dirbtuvėse visai netoli Didžiosios scenos. Čia daug paties meistro išraižytų meno kūrinių ir daug įvairių įrankių; kaltų, grąžtų, oblių, dildžių, plaktukų, pjūkliukų, replių ir t.t., yra kelios didelės staklės – viskas, ko reikia iš paprastos lentos sukurti meno darbus.
Ernestas dirba ramiai, aplink skraido pjuvenos, kurios nugulusios beveik viską dirbtuvėse, iš mažo magnetofono sklinda jo mėgstamas 8–9 dešimtmečio rokas. Vyras dažnai pabrėžia, kad jam svarbiausia yra laisvė ir kūryba. Ir nors pro jo dirbtuves kasdien į spektaklius prabėga aktoriai su jais Ernestas savo darbe susiduria labai retai. Tačiau žiūrovai tikrai turėtų atpažinti jo kurtus darbus. Naujausias kūrinys – Jo Stromgreno spektaklio „Durys“ dekoracija – siena per visą Mažąją sceną iš langų ir durų. „Nusipirkome lentų iš lentjūvės, o jau visą kitą darėme patys: pjovėm, suleidinėjom, lyginom. Po mūsų estafetę perima butaforai, kurie dekoraciją dažo, ornamentuoja“, – aiškina jis.
Kiti Ernesto darbai, kuriuos galite pamatyti scenoje: spektaklio „Katedra“ sakykla su smukliausiomis išraižytomis detalėmis, šio spektaklio suolai, įspūdingi „Didvyrių aikštės“ langai, spektaklyje „Didis blogis“ matomas žalias poilsiavietės namukas tarsi atvežtas iš Šventosios kurorto, kurį Ernestas atkūrė nuo nulio pagal duotus brėžinius, taip pat nameliai ant ratų, kuriuose vyksta spektaklio „Lokis“ veiksmas. E. Volodzka taip pat gamino įsimenančią apleisto namo dekoraciją spektakliui „Gyvūnas (Ku Kū)“, lentynas, kolonas ir laiptelius spektakliui „Intymūs pokalbiai“, senovinius „Atžalyno“ mokyklinius suolus ir daugelį kitų sceninių objektų iš medžio LNDT spektakliams, sukurtiems per pastaruosius dvidešimt metų. Paklaustas, kuriuo darbu didžiuojasi labiausiai, Ernestas nedaugžodžiauja: „Iš esmės nė vienu. Nes tai ne mano, o scenografų sugalvota. Štai dalykai, kuriuos pats sumanau – koplytstulpiai, kryžiai yra dalykai, kuriuos galiu paminėti, bet ir tai nesakyčiau žodžio didžiuojuosi, greičiau jaučiu dvasinį pasitenkinimą.“
Senoviniais kryžiais ir koplytstulpiais Ernestas susidomėjo jaunystėje, labiausiai jį sužavėjo Vinco Svirskio kryžiai. Tai klasika, sako jis. Iš šios veiklos kurį laiką Ernestas pragyveno – kūrė kryžius, koplytstulpius, restauruodavo senas skulptūras. Jo kūrinių galima rasti įvairiose Lietuvos vietose. Daug kryžių jis atnaujino ir pas tėvą Stanislovą Paberžėje. Kadangi medžio restauracijos anksčiau nemokė, Vilniuje augęs Ernestas visko išmoko savarankiškai ir sako, kad jam nesvarbu kokia medžiaga: medis ar akmuo, svarbu įgyvendinta idėja.
Piešti jis mėgo nuo vaikystės. Mokykloje, pasakoja, aplink susispiesdavo visi klasės draugai, žiūrėdavo, ką jis nupieš. Ir dabar pats pabraižo eskizus, scenografai dabar dažniau neša tik nuotraukas, tad staliui tenka pačiam spręsti dėl proporcijų, konstrukcijų pločio ir ilgio, medžiagos parinkimo. Tai kūrybinis procesas, todėl man ir patinka dirbti teatre“, – sako Ernestas, LNDT dirbantis nuo 1999 metų.
Tėvo pėdomis pasekė ir jo sūnus Motiejus – teatre dirbantis butaforu. „Niekaip neįkalbinėjau ir neverčiau rinktis šio darbo, jis nuo vaikystės matė, ką veikiu. Iš manęs gal nebent paveldėjo meilę darbui ir darbštumą“, – sako Ernestas.
