Evaldo Janso (g. 1969 m.) filmai ir performanso menas juda kasdienybės pakraščiais ir požeminiais klodais, reaguodami į jo beprasmybę pasitelkdami (save)destruktyvius ir kūrybinius protrūkius. Jo kūryba, dažnai vertinama kaip transgresyvi, įlieja autobiografines patirtis į platesnius socialinius ar kūrybinius kontekstus ir analizuoja menininko, kaip socialinio agento, vaidmenį visuomenėje. Janso pozicija taikliai perteikta Vilniaus Šiuolaikinio meno centro išleistoje knygoje „Odė rutinai“ (2000), kurioje jis pasakoja grubius kasdienius įvykius iš savo gyvenimo ir pokalbius su kolegomis apie matytus filmus. rodantis būdingą meno ir kasdienybės persipynimą. Vėlesniuose savo filmuose jis naudoja kompiuterinę animaciją kurdamas pasakojimus, paremtus sapnų ar absurdo logika, persunktus parodijos ir grotesko.Nuo 2009 m. Jansas vis labiau kreipiasi į tapybą, kurioje eksperimentuoja su vizualinės kultūros tradicija ir derina mitinius, popkultūrinius, meno istorinius ir pornografinius vaizdus. 2020 metais baro „Paviljonas“ rūsyje įkūrė meno erdvę – Evaldo Janso muziejų. Pirmoje parodoje naujajame muziejuje menininkas pristatė savo reikšmingiausius 1990-ųjų darbus („Inclusion. A Slaughterer’s Knife“, 1993; „In One’s Own Juice“, 1998; „Sveikinimai“, 1998). Tiek erdvė, tiek ekspozicija, pasak menininko, yra ironiškas atsakas šalia esančiam privačiam MO muziejui. Savo parodoje Jansas pasiūlė radikaliai kitokį supratimą apie 1990-ųjų Lietuvos meną, nei buvo kartu rodoma MO muziejaus parodoje „Rūšių kilmė: 1990-ųjų DNR“. Evaldo Janso muziejuje vyksta jo ir kitų Lietuvos menininkų parodos ir performansai.Evaldas Jansas baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Jo darbai buvo eksponuoti Šiuolaikinio meno centre, galerijoje „Vartai“ ir Jono Meko vizualiųjų menų centre Vilniuje, Rauma Biennale Balticum Suomijoje (2012). Jo filmai buvo rodomi Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ Lietuvoje ir Rencontres Internationales Berlyne ir Paryžiuje (2007, 2008).
