dažnai anglizuojamas kaip Franz Molnar, buvo vengrų kilmės rašytojas, režisierius, dramaturgas ir poetas. Jis laikomas žymiausiu ir kontroversiškiausiu Vengrijos dramaturgu[reikalingas šaltinis].[reikalingas šaltinis] Rašydamas jis pirmiausia siekė linksminti, savo asmeninę patirtį paversdamas literatūriniais meno kūriniais. Jis niekada nesusijęs su kuria nors viena literatūrine kryptimi. Tačiau naudojosi natūralizmo, neoromantizmo, ekspresionizmo ir Froido psichoanalizės teorijų nuostatomis, jei tik jos atitiko jo norus. Pasak Klaros Györgyey, "sujungęs Vengrijos realistinio pasakojimo ir scenos tradicijas su Vakarų įtaka į kosmopolitišką amalgamą, Molnáras tapo įvairiapusiu menininku, kurio stilius buvo išskirtinai savas."
Kaip rašytojas Molnáras turbūt geriausiai prisimenamas dėl romano "Paulio gatvės berniukai", pasakojančio apie dvi konkuruojančias Budapešto jaunuolių gaujas. Šis romanas buvo išverstas į 42 kalbas, pritaikytas scenai ir kinui. Daugelis jį laiko šedevru. Tačiau didžiausią indėlį jis įnešė kaip dramaturgas ir yra geriausiai žinomas tarptautiniu mastu. Györgyey teigimu, "savo grakščiose, įnoringose, rafinuotose salonų komedijose jis pateikė puikią natūralizmo ir fantazijos, realizmo ir romantizmo, cinizmo ir sentimentalumo, profaniškumo ir pakilumo sintezę". Iš daugelio jo pjesių "Velnias", "Liliomas", "Gulbė", "Sargybinis" ir "Žaidimas" yra klasika. Jam įtaką darė tokios garsenybės kaip Oskaras Vaildas, Džordžas Bernardas Šo ir Gerhartas Hauptmanas. Jis emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, kad išvengtų Vengrijos žydų persekiojimo Antrojo pasaulinio karo metais, o vėliau priėmė Amerikos pilietybę. Molnáro pjesės tebėra aktualios ir vaidinamos visame pasaulyje. Jo nacionalinė ir tarptautinė šlovė įkvėpė daugelį vengrų dramaturgų, tarp jų Elemérą Borossą, László Fodorą, Lajosą Bíró, László Bús-Fekete [de], Ernő Vajdą, Attilą Orbóką, Imre Földesą ir kitus.
