Lynn Cassier – voc
Airelle Besson – tr
Benjamin Moussay – p, keyb
Fabrice Moreau – dr
Trimitininkė, kompozitorė ir aranžuotoja Airelle Besson išgarsėjo Europos džiazo scenoje savo aiškiu ir galingu grojimu. Virtuoziškas, bet niekada per daug demonstratyvus jos skambesys grindžiamas emocijomis ir muzikalumu. Jos išsilavinimas – ir klasikinė, ir džiazo muzika, o didžiausią įtaką jai daro Bachas ir Keithas Jarrettas. Džiazo akademijos Django-Reinhardto premijos laureatė, apdovanota „Victoires du Jazz“ apdovanojimu „Metų Prancūzijos instrumentinės muzikos atradimo“ kategorijoje, Airelle Besson taip pat yra paklausi dainininkė, lyderė ir pripažinta kompozitorė.
Ankstyvas talentas
1978 m. kovo 23 d. Paryžiuje gimusi Airelle Besson jau nuo ketverių metų aistringai pamėgo trimitą, o groti pradėjo būdama septynerių. Paauglystėje ji pasirinko mokymą namuose, tėvui muzika buvo svarbiausia jos ugdymo dalis. Be trimito, ji pradėjo mokytis groti smuiku, kai devynerių metų ir toliau mokėsi tiek džiazo, tiek klasikinės muzikos. Paryžiaus Sorbonos universitete ji studijavo muzikologiją, o po to įstojo į prestižinę Paryžiaus nacionalinę aukštąją muzikos konservatoriją, kurią baigė pirmąja premija džiazo srityje. 2002 m. per seminarą Cluny džiazo festivalyje įvyko jos posūkis džiazo link.
Tarp elektroninės ir akustinės muzikos
Baigusi konservatoriją, Airelle Besson kartu su saksofonininku Sylvainu Rifflet įkūrė roko ir elektroninės muzikos kvintetą „Rockingchair“ ir kartu jam vadovavo. Grupė išleido du albumus „Rockingchair“ (2007 m.) ir „1:1“ (2011 m.). 2013 m. grupės trimitininkė Airelle buvo atrinkta dalyvauti konkurse „Take 5: Europe“ programoje, kuri atvėrė duris į didžiausius žemyno festivalius (North Sea Jazz Festival, Molde Jazz Festival, Banlieues Bleues, London Jazz Festival ir t. t.). Kitais metais Airelle Besson ilgametę draugystę ir bendradarbiavimą su gitaristu Nelsonu Verasu pavertė poetiniu kūriniu, albume „Prélude“ (Naïve Records). Albumas sulaukė didžiulės sėkmės, ir abu muzikantai kelerius metus gastroliavo tarptautinėje scenoje.
Tarp mažų ansamblių ir didelių orkestrų
2014 m. Airelle Besson sukūrė savo kvartetą su Isabel Sörling (balsas), Benjaminu Moussay (klavišiniai) ir Fabrice’u Moreau (būgnai). Plačiai pripažintas spaudos ir publikos, jų pirmasis albumas („Radio One“, „Naïve“) yra pusiausvyros ir skaidrumo turas. Visa Airelle Besson kompozicijos melodinė galia, taip pat elegantiškai atsiskleidė jos harmonijos talentas. Jų antrasis albumas „TRY!“ buvo išleistas 2021 m. vasario 5 d. Airelle Besson vis daugiau laiko skiria komponavimui ir aranžuotei. 2014 m. anglų grupė „Metronomy“ kreipėsi į ją dėl aranžuotės jų albumui „Love Letters“. 2020/21 m., ji buvo „Cité musicale-Metz“ rezidencijos menininkė, kur kartu su Nacionaliniu Meco orkestru (Orchestre National de Metz) kūrė klasikinio džiazo programą. Per savo karjerą Airelle Besson buvo vertinga įvairių grupių, kurioms vadovavo prestižiniai menininkai, ypač 2006 m. – Charlie Hadeno ir Carlos Bley orkestre „Liberation Music Orchestra“. Kiti žymūs pavyzdžiai – jos darbas duetuose su Vincent’u Ségalu ir Lioneliu Suarezu, jos trio, suformuotas kartu su vokiečių muzikantais Sebastien Sternal ir Jonas Burgwinkel, taip pat kaip Lionelio Suarezo trio narė „Quarteto Gardel“ su Vincentu Segalu ir Minino Garay. Visuose šiuose ansambliuose, kaip ir savo grupėse, Airelle Besson išsiskiria gebėjimu daug pasakyti keliomis natomis. Jos grojime lengvumas ir subtilumas dominuoja virš klasikinio griežtumo ir virtuoziškumo. Jos stilius, kuris įkūnija preciziškumą ir aiškumą, yra vienas geriausių prancūzų džiazo stilių.
