Apeirono teatras – profesionalus teatras, kurį 2012 m. savo iniciatyva įkūrė režisierės Eglė Kazickaitė ir Greta Gudelytė.
​Sunkiai suvokiama apeirono sąvoka daugeliui gali tapti raktu į Apeirono teatro spektaklių pasaulį, talpinantį savyje postdraminio, siurrealistinio, absurdo, socialinio grotesko ir kitų teatrinių stilių elementus, atveriantį platų interpretacijos lauką (intertekstuali dramaturgija praktiškai nenustato suvokimo ribų). Apeironas - tai neapibrėžta beribė būtis. Pasak graikų filosofo Anaksimandro, apeironas yra amžinas, viską apimantis ir viską valdantis, neturintis pradžios ir pabaigos pradas, kuris pats nekinta, kinta tik jo formos.
​Apeirono teatre vengiama vienprasmiškumo, laiko ir veiksmo nuoseklumo, daug kontekstų, sąsajų su filosofinėmis koncepcijomis, poezija, bet visada suteikiamas prioritetas minčiai. Labai svarbus vaidmuo tenka ir žiūrovams - publika Apeirono teatre suprantama kaip spektaklio bendraautorė, nebijantį savaip pamatyti, interpretuoti, suprasti spektaklį.
Apeirono teatro kūrėjai, analizuodami visuomenę psichologiniu, sociologiniu aspektu; stebėdami žiūrovo reakcijas, vyraujančias teatrines formas ir jų variacijų galimybes, ekperimentuodami su kalba ir dramaturgijos teatrine raiška, plėtoja diskursyvinio teatro įdėją. Per trumpą gyvavimo laiką Apeirono teatras spėjo tapti vienu labiausiai intriguojančių teatrų Lietuvoje.
Provokuojantis, eksperimentuojantis, laužantis ribas, veržlus, nepatogus, chaotiškas, iracionalus, amorfiškas – apibūdinant Apeirono teatrą naudojami įvairūs epitetai. Akivaizdu, kad teatro mėgėjai ir kritikai nesutaria, kas yra ir koks yra Apeirono teatras – „ambivalentiškas, savo teatro kalbos, savo žiūrovo ieškantis teatras“ (Andrius Jevsejevas) ar „grafomaniška pretenzija į postpostmodernų teatrą“ (Simonas Norbutas).
​Apeirono teatro kūrėjai nesistengia įtikti ir patikti kurios nors konrečios teatrinės koncepcijos, teorijos, ideologijos šalininkams, nesiekia tapti „teisingu“ teatru. Specifinę dramaturgiją ir vizualinę bei garsinę raišką naudojantis / kuriantis Apeirono teatras nesitapatina su „nueinančia“ XX a. teatrine tradicija ir atšiaurioje, nepatikliai į ateinančius žvelgiančioje kasdienybėje kuria savojo teatro viziją.